Šios dienos Evangelija labai gražiai apibūdina mūsų visų kelią, o ypač pašauktųjų. Prasideda su grupe raupsuotųjų, kurie šalikelėj šaukė Viešpačiui: „Pasigailėk mūsų“ (Lk 17, 13). Jie labai gerai supranta savo padėtį. Ta padėtis nepataisoma savo jėgomis. Ir nelaimėje visi susibūrė kartu. Kai esi raupsuotas, tada jau nebesvarbu, ar žydas, ar samarietis. Raupsai nulemia visa kita. Tarpusavy jau nebėra tų ginčų.
Mes turime prisiminti, kad patys esame kaip tie raupsuotieji. Raupsuoti nuodėme, kurios patys negalime išgydyti. Mišių pradžioje mes šaukiame: „Pasigailėk mūsų.“ Mes patys gyvename pasaulyje, kuriam reikia gailestingumo. Pasaulis yra pilnas nevilties. Aplink mus karai, gamtinės nelaimės. Kai kurios, deja, net mūsų pačių sukurtos. Kartais pajaučiam, kad esame melo apsuptyje. Per šias Mišias girdėsime sirenas, testuos pavojaus sistemą. Bet tai ir mums priminimas apie galimus pavojus ir apie tai, kaip labai mums reikia vilties.
Izaijo pranašystė nurodo, iš kur ta viltis ateina, – tai pranašystė apie ateinantį Mesiją: „Tauta, kuri vaikščiojo patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė“ (plg. Iz 9, 1). Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Dievas mus išgelbėjo Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet savo gailestingumu (plg. Tit 3, 5).
Mes visi patyrę gausių malonių Krikšto metu ir patiriam Šventosios Dvasios vedimą šiame gyvenime, jei atveriam savo širdis. Jėzus sako tiems, kurie prašo Jo gailestingumo kelyje: „Eikite, pasirodykite kunigams“ (Lk 17, 14). Ir jie išėjo. Tas „eikite“ yra siuntimas ir mums į gyvenimo piligrimystę. Mes dar ne visada jaučiamės visiškai pasveikę. Išeinam šiek tiek į nežinią. Bet žinom, kad Dievas yra mus pasiuntęs į šį gyvenimą. Mes einam gyvenimo keliu ir ieškom, ką Dievas yra mums paruošęs, kokį pašaukimą mums yra davęs.
Artėjantys Jubiliejiniai metai irgi primena, kad į piligrimystę esame pakviestas kiekvienas. Simboliškai eisime tiek Romoje piligrimo keliu, tiek ir Lietuvoje į katedras, į paskirtas bažnyčias išgyventi tą piligrimystę ir laimėti atlaidus sau ir mirusiesiems – atlaidus išgijimo nuo mūsų raupsų, nuodėmės raupsų, kuriuos mes nešame savo širdyse.
Popiežius kviečia mus būti vilties piligrimais, kad mes patys viltingai žiūrėtume į tą aplinką, kurioje mes esam, nežiūrint visų pavojų, sunkumų ir tamsos. Taip pat kad mes būtumėm vilties ženklais mūsų visuomenėje. Vilties ženklais kitiems žmonėms. Ir kai mes darom tuos gailestingumo darbus, į kuriuos Jubiliejiniai metai dar kartą mus kviečia, mes ir kitiems nešame viltį. Parodome atspindį Dievo gailestingumo, kuris apsigyvena mumyse. Tais gailestingumo darbais ir mes tampame šviesa pasaulyje.
Šiandien, kai meldžiamės už kunigus, pašvęstojo gyvenimo vyrus ir moteris, ypatingu būdu suprantame, kad esame pašaukti būti vilties ženklais šiandienos visuomenėje. O vilties taip reikia. Turim būti pasiruošę išpažinti ir nurodyti, iš kur ta mūsų viltis ateina ir kaip kiti gali ją pasiekti. Todėl pirmojo skaitinio žodžiai labai aktualūs mums šiandien. Apaštalas sako: „Primink jiems, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (plg. Tit 3, 1.2). Mes susirinkome melstis pirmiausia už mus pačius, kad savo gyvenimu, savo pašaukimu sugebėtumėm liudyti tą viltį, kuri yra mums suteikta. Mes meldžiamės ir už pašaukimus, kad dar beieškantys savo kelio jį atrastų. Atrastų viltį savo gyvenime, atrastų, kaip būti vilties žiburiais kitiems.
Bet Evangelija dar nukreipia mūsų mintis į vieną raupsuotąjį, kuris sugrįžo dėkodamas. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai priminimas ir mums, kad melsdamiesi negalime tik prašyti, negalime būti užsiėmę tiktai sunkumais pasaulyje, bet turime sugebėti dėkoti. Dėkoti Viešpačiui pirmiausia už mūsų pačių pašaukimą, už mūsų gyvybę, dėkoti Viešpačiui už mums patikėtus žmones. Dėkoti ir adoruoti Jį dėl jų meilės.
Popiežiaus enciklika Dilexit nos, vėliausiai išleista, kalba apie Jėzaus Širdį. Apie Jo žmogišką ir dievišką meilę. Patyrę tą meilę, mes esame pašaukti ją grąžinti, už ją atsilyginti meile, nes meilė nori meilės. Tą mes darom adoruodami, ir tas išgydytojo parpuolimas ant žemės kaip tik yra adoracijos gestas. Jėzus lieka su mumis Eucharistijoje ir kviečia, kad mes rodytume Jo meilei meilę. Tą darom adoruodami.
Bet žymiausias, ryškiausias vilties pavyzdys yra Dievo Motina. Taip, ji yra Gailestingumo Motina. Bet būdama Gailestingumo Motina, ji yra Vilties Motina. Ji sutiko eiti pasitikėjimo keliu. Žengti į ateities nežinią.
Popiežius Pranciškus dokumente, skelbiančiame Jubiliejinius metus, Spes non confundi (Viltis neapgauna) rašo šitaip apie Dievo Motiną: „Aukščiausią vilties liudijimą parodo Dievo Motina. Joje matome, kad viltis yra ne lengvabūdiškas optimizmas, bet malonės dovana gyvenimo tikrovėje. Kaip ir kiekviena mama, kaskart žvelgdama į savo Sūnų, ji galvojo apie jo ateitį ir, be abejo, jos širdyje liko įsirėžę tie žodžiai, kuriuos jai šventykloje ištarė Simeonas: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35). Ir kryžiaus papėdėje, matydama kenčiantį ir mirštantį nekaltą Jėzų, nors ir kamuojama nepakeliamo skausmo, ji pakartojo savo „taip“, neprarasdama vilties ir pasitikėjimo Viešpačiu. Taip ji bendradarbiavo dėl mūsų, kad išsipildytų tai, ką skelbė jos Sūnus, „jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Neatsitiktinai liaudiškajame pamaldume Švenčiausioji Mergelė tradiciškai vadinama Stella Maris – šiuo titulu išreiškiama tikra viltis, kad audringose gyvenimo permainose Dievo Motina ateina mums į pagalbą, palaiko mus ir kviečia pasitikėti bei toliau viltis.“
Dievo Motina mums ir dėkingumo pavyzdys. Jos dėkojimo giesmę, jos žodį mes kalbame kasdien Liturginėse Valandose: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 47–49) Todėl šiandien ypatingu būdu prašom Dievo Motinos užtarimo mums mūsų kelyje, mūsų gyvenimo piligrimystėje. Užtark mus, Marija, kad mes taptume vilties žiburiais tamsoje skęstančiame pasaulyje. Amen.
+ Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija sakyta 2024 m. lapkričio 13 d. Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose, meldžiantis už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius