Brangieji, didis džiaugsmas mums visiems šiandien, kad galime čia susirinkti ir konsekruoti bažnyčią – pirmą pal. Mykolo Sopočkos titulo bažnyčią pasaulyje. Jai dera taip vadintis, nes čia, Juodšiliuose, gyveno kun. Mykolas. Šiandien skaitiniai pabrėžia ypatingą bažnyčios svarbą ne tik Dievo misijai, bet ir mums patiems – mūsų išganymui ir dar labiau – mūsų tapatybei.
Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Nejemijas grįžta į Jeruzalę su grupe žmonių atstatyti sugriauto miesto ir šventovės. Kaip labai tinka mums šis skaitinys šiandien, nes čia, kur bažnyčia buvo uždaryta ir nugriauta, dabar vėl grįžta Dievo tauta – grįžta į bažnyčią, kurią didelėmis pastangomis atstatė, meldėsi. Dabar šią bažnyčią konsekruojame.
Bažnyčią stato ne vienas. Dėkojame ne tik kunigui Jurgiui, bet ir jo pirmtakams: kunigui Hernikui Naumovič, kun. Valentinui Šiušai, kun. Raimondui Macidulskui ir ypač kunigui Juzef Narkun, kurių pastangomis atgijo šios šventovės sienos. Dėkojame ir bendruomenei, kuri prisidėjo prie šito atgimimo. Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, kai Nehemijas atstatė Jeruzalės miestą, atstatė jo sienas, tada jis surinko žmones ir skaitė iš Šventojo Rašto. Sienos atstato miesto tapatybę, nubrėžia ribas, kad miestas suprastų, kur jis yra. Šventasis Raštas suteikia mums tapatybę, kad suprastume, kas mes esame.
Apaštalas Paulius primena korintiečiams: „Jūs esate Dievo šventovė“ ir „Jūs esate Dievo statyba!“, pastatyti pirmiausia ant Kristaus pamato. Taip ir šita bažnyčia, pastatyta pirmiausia ant Kristaus pamato. Sienos nustato jos erdvę, bet erdvė reikalinga tam, kad mes atpažintume, kas čia yra. Jūs esate Dievo šventovė individualiai. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo šventovė. Per krikštą Šventoji Dvasia apsigyveno mumyse, mūsų kūno, mūsų būties sienose. Bet mes taip pat esame Dievo šventovė kartu, mes, kurie renkamės šiame bažnyčios pastate, ir ši šventovė yra šventa, nes Dievas yra tarp mūsų. Mes kartu esame Dievo kūno nariai. Šv. Paulius taip gražiai pasako, kuo tie nariai skiriasi: vienas yra ranka, kitas – koja, trečias – galva, bet visų reikia. Lygiai taip būtinos ir šio pastato sienos, grindys, lubos, stogas ir altorius. Ir visos šios dalys skirtingos. Bet jų visų reikia. Taip ir jūsų – kiekvieno iš jūsų reikia Dievo namams statyti. Turime skirtingus talentus, skirtingas misijas, skirtingus uždavinius. Ne visi gali būti kunigai, ne visos gali būti sesės vienuolės ir ne visi gali sukurti šeimas ir auginti atžalą. Tačiau visų reikia, kad statytume Dievo šventovę, gyvąją Dievo Bažnyčią. Reikia skirtingų profesijų žmonių, reikia skirtingų tautų ir kalbų žmonių. Visi Šventosios Dvasios jėga tampame viena Kristuje, nes Bažnyčia pastatyta ant Kristaus pamato. Evangelijoje girdime Petro atsakymą Jėzui, kai šis klausia: „O ką jūs sakot, kas aš esu?“ Petras visų apaštalų vardu atsako: „Tu esi mesijas, gyvojo Dievo sūnus.“ Mes renkamės čia, mums reikia bažnyčios, nes kiekvienas iš mūsų išpažįstame tą pačią tiesą, kurią Petras išpažino Jėzui. Mes visi tikime, kad Jis, Jėzus, yra mesijas, gyvojo Dievo sūnus. Jis mus surenka, Jis mus perkeičia ir suvienija į vieną Kristaus Kūną.
Petrui Jėzus Evangelijoje atsako: „Tu esi Petras, uola, ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18). Šiandien mums dar svarbiau tai, ką jis sako toliau: „Tau duosiu Dangaus karalystės raktus, ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje. Ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,19). Šiandien čia galime atpažinti Bažnyčiai duotą galią, Petrui duotą galią išrišti nuodėmes, atleisti mūsų nuodėmes ir per šią kunigų tarnystę leisti mums pradėti iš naujo. Tai yra Dievo gailestingumo slėpinys. Dievas laukia mūsų išskėstomis rankomis, kad sugrįžtume pas jį ir jis galėtų atnaujinti mūsų širdis, mūsų gyvenimą. Tai gailestingumo slėpinys, kuriam palaimintasis Mykolas Sopočka paaukojo visą savo gyvenimą. Dievo Apvaizda jį vedė pašaukimo keliu, kad jis taptų gailestingumo apaštalu. Kai jis buvo įšventintas kunigu Vilniaus arkikatedroje, (nemanau, kad jis apie tai mąstė) bet Dievo Apvaizda jau buvo jį pasirinkusi būti gailestingumo apaštalu, jeigu atsilieps į Dievo pašaukimą nešti gailestingumo žinią ne tik Vilniuje, bet ir visame pasaulyje.
Kunigas Mykolas buvo paruoštas ne tik seminarijos studijoms, ne tik tarnystei, švietimui, mokslui ir darbams. Jis buvo Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius, karo kapelionas, Vilniuje gyvenusių vienuolių dvasios vadas ir nuodėmklausys. Dievas jau buvo jį išrinkęs ir jį parodęs šv. seselei Faustinai, kai ji prašė Viešpaties pagalbos, kad ji galėtų įvykdyti jai duotą misiją, kuri, atrodė, viršijo jos žmogiškąsias galias. Dievas regėjime jai leido pamatyti kunigą Sopočką dar nė neatvykusį į Vilnių. Ir kai pamatė jį realiai, atpažino Dievo jai pažadėtą vedlį. Dievo Apvaizda jau tą buvo suplanavusi ir kunigą parengė. Jis ištikimai ir kantriai lydėjo seselę Faustiną jos kelyje, kad galėtų suprasti tą didžiulį Dievo Gailestingumo slėpinį ir paskleisti žinią visam pasauliui.
Iškilus pavojams jis turėjo trauktis. Pasitraukęs rado prieglobstį čia, Juodšiliuose, pasislėpęs pamiškėje. Ir kaip tinka šiai bažnyčiai medžio apdaila, nes kunigas Sopočka slėpėsi čia ir buvo žinomas kaip stalius Vaclovas. Dirbo su medžiu, dirbo su savimi. Čia mąstė, gilinosi į Dievo Gailestingumo slėpinį, siekė geriau suprasti, ką Viešpats jam per seserį Faustiną buvo atskleidęs ir kartu ugdė įžadus davusias kandidates į Gailestingojo Jėzaus vienuoles. Iš čia jis joms rašė laiškus, siekė, kad jos atrastų savo pašaukimo ir Dievo Gailestingumo kelio pilnatvę. Kaip tinkama, kad čia, kur tėvas Sopočka rado Dievo Apvaizdos globą tais pavojingais laikais, mes šventiname bažnyčią jo vardu.
(lenkiškai)
Visi džiaugiamės čia konsekruodami pirmąją bažnyčią, kuriai suteiktas Palaimintojo kunigo Mykolo titulas. Tačiau tuo Dievo Apvaizdos veikimas nesibaigia. Ir šiandien Dievo Apvaizda mums kartoja: „Jūs esate Dievo šventovė.“ Jums dabar ypatingu būdu pavesta išmelsti pal. kun. Mykolo kanonizaciją. Jums skirtas ypatingas maldos darbas, prašant Dievo to stebuklo, kurio trūksta, kad jis būtų pripažintas mūsų šventuoju užtarėju. Melskitės, kad jis būtų kanonizuotas, bet dar labiau melskitės todėl, kad šią Bažnyčią konsekruojame Gailestingumo metais. Šį gailestingumo apaštalą pagerbkime pirmiausia darydami gailestingumo darbus, melsdami gailestingumo mums ir visam pasauliui, taip pat mūsų šeimose, mūsų mieste ir mūsų visuomenėje atrasdami tarp mūsų tuos, kuriems reikia gailestingumo. Tai yra iššūkis, kurį priimti kviečia mus ne tik pal. Mykolas, bet ir Šventasis Tėvas. Šie metai ras savo atsaką, savo kulminaciją tada, kai visi atsisuksime ir kartu su Mykolu Sopočka dirbsime, kad Dievo Gailestingumo žinia būtų visur ir visiems žinoma ir kad ji būtų įgyvendinta mūsų gyvenime, mūsų šeimose, mūsų visuomenėje. Melskime, kad jis būtų kanonizuotas, ir gyvenkime kaip jo mokiniai, kad ir mūsų gyvenime švytėtų Dievo Gailestingumo atspindys. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2016 m. vasario 15 d. Juodšiliai, Vilniaus r., Pal. Mykolo Sopočkos bažnyčios konsekracija