Mieli broliai ir seserys Kristuje,
šiandien švenčiant Prezidento inauguraciją Dievo žodis kalba apie apaštalams skirtą misiją, kurią vykdydami jie turės priimti šio pasaulio iššūkius. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Šie žodžiai, nors buvo pasakyti apaštalams, skamba ir mūsų širdyse, nes jie skirti kiekvienam krikščioniui.
Psalmės žodžiuose girdėjome panašią mintį: „Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, manyje nepalaužiamą dvasią atnaujink. Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas. Padaryk mane didžiadvasį!“ (Plg. Ps 51, 12). Ši malda kviečia mus siekti tyrumo ir didžiadvasiškumo, kad galėtume vykdyti Viešpaties valią.
Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis, o ypač tas, kuriam Viešpats patikėjo ypatingas pareigas Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Mūsų tautos istorijoje yra žmonių, kurie mums rodo didžiadvasiškumo pavyzdį ir skatina jį įkūnyti kasdieniame gyvenime.
Pirmiausia prisiminkime Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį. Vytautas buvo talentingas strategas ir diplomatas, jis sugebėjo sudaryti ir išlaikyti sąjungas su kitomis Europos šalimis. Vytauto gebėjimas naviguoti sudėtingoje politinėje situacijoje rodo jo gudrumą. O neklastingumą atskleidžia jo siekis užtikrinti valdomų teritorijų stabilumą ir klestėjimą remiantis teisingumu ir sąžiningumu.
Taip pat prisiminkime Lietuvos globėją šventąjį Kazimierą. Jis buvo žinomas dėl savo politinės išminties ir diplomatiškumo. Kazimiero gebėjimas suprasti ir išspręsti sudėtingas situacijas nenaudojant smurto rodo jo gudrumą. Tačiau jis taip pat garsėjo moraliniu švarumu ir sąžiningumu, pasižymėjo neklastingumu ir dorumu. Kazimiero šventumą sudaro jo didžiadvasiško gyvenimo visuma – tiek gudrumas, tiek neklastingumas.
Dar vienas didžiadvasiškumo pavyzdys – tai generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis buvo išmintingas partizanų karo strategas, sukūręs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Jono Žemaičio gebėjimas organizuoti partizanų grupes ir nebūti susektam sovietų saugumo tarnybų patvirtina, kad tikrai buvo „gudrus kaip žaltys“. O pagrindiniai Žemaičio vadovavimo principai buvo sąžiningumas ir moralinis autoritetas. Savo teismo kalboje jis pats iškėlė šį vadovavimo principą: „Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau.“ Jonas Žemaitis vadovavo laikydamasis aukštų etikos standartų. Jo žodžiai atspindi gilų sąžiningumą ir atsakomybės jausmą, taip pat atskleidžia jį kaip išmintingą ir strategiškai mąstantį lyderį, kuris sugebėjo vadovauti partizaninei kovai gerbdamas krikščioniškąsias vertybes.
Posmelyje prieš Evangeliją girdėjome priminimą, iš kur semtis minėtų savybių: „Kai ateis Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (plg. Jn 14, 26). Dvasios vedimo reikia mums visiems, nes Evangelija primena, kad šis kelias nelengvas – vykdant mums suteiktą misiją, sunkumai neišvengiami. Kaip girdėjome Evangelijoje, „brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos“ (Mt 10, 21).
Jėzus mus kviečia sekti Juo ir kasdien imti savo kryžių. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio atlaidus šią savaitę švenčiame, yra kitas puikus šio didžiadvasiškumo pavyzdys. Arkivyskupas Jurgis nuolat siekė atkurti santaiką tarp žmonių ir tautų, tarnaudamas nuskriaustiesiems ir mažutėliams. Kai jam buvo pasiūlyta tapti Vilniaus vyskupu, jis atsakė: „Jūs norite mane pražudyti,“ bet vėliau nusileido sakydamas: „Na, ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau.“
Matulaitis paliko mums pasiaukojančios tarnystės pavyzdį. Jo užrašyta įkvepianti mintis „aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus dėl Dievo garbės“ atspindi arkivyskupo troškimą visiškai atiduoti save Dievui, net iki išsekimo ir aukos. Tą jis galėjo daryti tiktai semdamasis ramybės iš Dievo ir didžiadvasiškai vykdydamas savo misiją. Ta pati ramybė duodama ir kiekvienam iš mūsų, kad galėtume vykdyti Dievo mums patikėtą misiją.
Prisikėlęs Jėzus, pasirodęs apaštalams, pirmiausia taria: „Ramybė Jums.“ Viešpats, pašaukdamas žmogų į didžią misiją, suteikia jam ramybę ir Šventosios Dvasios jėgų didžiadvasiškai šią misiją vykdyti. Svarbu atsiduoti Dievo valiai, nepaisyti sunkumų ir baimės, nes Jis yra su mumis iki pasaulio pabaigos.
Šiandien melskime Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos ir Lietuvos Globėjos, užtarimo, kad mūsų tėvynė toliau džiaugtųsi laisve ir kad visi jos vaikai, semdamiesi iš Dievo malonės ir ramybės, uoliai ir didžiadvasiškai vykdytų Dievo jiems patikėtą misiją.
Ramybė Jums.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
2024-07-12 Homilija Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiose LR Prezidento inauguracijos proga