Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos pirmajame skaitinyje girdime pranašo Izaijo žodžius, ištartus Dievo tautai senais laikais, bet jie tinka – gal net dar labiau – ir mums šiandien: „Drąsos! Nebijokite!“ Ir tada pranašas atskleidžia Dievo pažadą: „Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Dykynėje sunksis vanduo, ims tyruose upės tekėti“ (Iz 35, 4–7a). Anų laikų žmonėms tai atrodė kaip neįmanomi dalykai, neįmanomų žaizdų išgydymas. Ir pažadėta, kad pats Dievas ateis ir juos išgydys.
O iš kur ateis mums pagalba? Nors tai atrodė tais laikais neįmanoma, Evangelijoje girdime, kaip Dievas ateina, Jėzus prisiliečia ir išgydo žaizdas, kurių, atrodo, neįmanoma išgydyti.
Mes turim Jėzui patikėti šiandienos rūpesčius – nesvarbu, kaip gali atrodyti sudėtinga, sunku, gal net ir neįmanoma, kad dalykai gali būti išgydyti. Juk mes turime daugybę baimių ir sužeistumų. Juos išryškino praėjusių laikų ir dabartinė pandemija, migracijos problemos, karai, grėsmės, taip pat mūsų pačių gyvenimo žaizdos. Visi mes vienaip ar kitaip esame vidiniai sužaloti ir mums reikia Jėzaus prisilietimo, kad mes būtumėm išgydyti.
Kaip tai įveikti? Mes turime Jame atrasti atsakymą, palaikydami santykį su Jėzumi. Ir padėti vieni kitiems įeiti į teisingą santykį su Dievu, kaip tie, kurie eina pas Jį Evangelijoje šiandien. Atsistoti prieš Jėzų – veidas į veidą su Juo. Ir ištarti žodžius: „Jėzau, pasitikiu Tavimi. Išgydyk mano negalią, pašalink mano baimes.“ Gal tada išgirsime ir Jo žodžius: „Efata!“ – Atsiverk!“
O mums labiausiai, ką reikia atverti, ir kad Dievas atvertų mumyse, – yra mūsų širdys.
Sugebėjimas, nepaisant mūsų baimių ir žaizdų, atverti savo širdis kitam. Todėl mes ir ateiname į šiuos atlaidus, atvykstame pas savo Motiną, su pasitikėjimu pavesdami jai savo baimes ir rūpesčius. Mes turim Viešpačiui pateikti savo rūpesčius per Marijos rankas. Kanos vestuvėse ji užtarė vestuvininkus, kurie bijojo nesėkmės, nelaimės, kad pritrūks vyno. Trakų Bazilikos paveiksle ji savo rankose laiko Jėzų. Mes turim sugebėti į tas pačias rankas pateikti savo prašymus.
Šiais Šeimos metais kreipiamės į ją „Marija, Karaliene šeimos“ – visų šeimų, Lietuvos šeimų – ir prašom, kad ji užtartų, kad mūsų šeimų žaizdos – asmeninės ir šeimyninės – būtų išgydytos. Kiek žaizdų mūsų visuomenėje dėl skyrybų! Ne tik sutuoktiniai nukenčia ir neša gyvenime žaizdas, bet ir jų vaikai. Kiek žaizdų tų, kurie patiria buvimo našlaičiais naštą… Kiek žaizdų mūsų šeimose sudaryta dėl smurto, dėl priklausomybės ligų, dėl nesusivaldymo savo žodžiais… Mes turime melsti Dievą, kad sustiprintų mūsų tarpasmeninius santykius ir kad atrastume tą tikrą šeimos tapatybę, santuokos tapatybę, apie kurią Bažnyčia mus taip gerai moko, – kad tai yra Namų Bažnyčia, ta vieta, kur Dievas veikia tarp mūsų. Ir tas atsispindi aktyvia meile. Ne tik meilės jausmais, bet ir tarnyste. Šeimoje, kur išmokstam tarnauti vieni kitiems.
Ir čia mums reikia Šventosios Šeimos pavyzdžio: kaip Juozapas visas pastangas dėjo, kad tarnautų Marijai ir Jėzui, juos globotų; kaip Marija negailėjo jėgų ir maldų, kad rūpintųsi Juozapu ir Jėzumi; kaip Jėzus išmoko paklusti savo tėvams ir, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią, toliau jiems tarnavo iki tol, kol dabar su jais džiaugiasi Danguje.
Ir mes turime tarnauti ne tik savo šeimos viduje, bet ir sugebėti padaryti, kad mūsų šeimos būtų tarnaujančios visuomenėje. Tarnaujančios savo kaimynams, besirūpinančios kitais nelaimėje, tarnaujančios ir mūsų ateiviams, tiems, kurie yra šalia, kurie patiria nesėkmę, įvairias nesėkmes, – mūsų migrantams, pabėgėliams, toms šeimoms, kurios neturi pastogės, – ar tai būtų migrantai, ar lietuviai.
Prašykime, kad Dievas prisiliestų prie mūsų širdžių ir tartų tą žodį „Efata!“ – „Atsiverk!“ Kad mūsų širdys iš tikrųjų atsivertų vieni kitiems. Ir kad mūsų žaizdos ir tos baimės, kurias turim, – ypač dėl skirtingai mąstančių, skirtingai atrodančių – būtų išgydytos. Marija šiandien atveda mus pas savo Sūnų Jėzų. Ir išgirstame tuos pačius žodžius, kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje: „Drąsos! Nebijokite! Pats Dievas ateis ir jus išgelbės.“ Amen.
+ Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, atlaiduose 2021 m. rugsėjo 5 dieną