Šiandienos Evangelija mums parodo krikščionišką atsaką į kančios slėpinį. Tai tąsa praeitos savaitės Evangelijos ištraukos, kai Jėzus skyrė Petrui vadovaujamą vaidmenį apaštalų tarpe tardamas: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). O šiandien jis pristato Petrui nesuvokiamą kelią į tokią pergalę: „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.“
Petras staiga, gal pakylėtas ankstesnių žodžių, jau imasi vadovaujamo vaidmens, pasivadina Jėzų į šalį ir pradeda mokyti Viešpatį. Nuostabu – jis ima drausminti, barti Jėzų. Kartais mes turime tokį norą – pasakyti Dievui, kaip jis turėtų veikti, tvarkyti reikalus. Kai mes bandome drausminti Dievą, nurodinėti jam, kaip viskas turi būti, tai visada mums yra ženklas, kad mes dvasioje klystame, norime vykdyti savo valią, o ne Dievo valią. Kaip girdėjome antrajame skaitinyje – atpažinti Dievo valią.
Apgaulingas pavojus kyla tada, kai mūsų tikėjimas tampa tik gerų jausmų šaltiniu. Jaučiame didelį pasitenkinimą, kad esame Dievo vaikai, kad priklausome bendruomenei, kad darome gerus darbus ir kad Dievas mus myli. Mes tada jaučiamės gerai. Petras ir apaštalai irgi džiaugėsi būdami Dievo išrinkti ir įsivaizdavo pasilikimą kartu su Viešpačiu kaip už sienos – Mesijas priešakyje, o jie eina kartu su juo. Jėzus šiems jausmams nepasiduoda. Jis sudrausmina, pabara Petrą: „Eik šalin, Šėtone.“ Įsivaizduokite, kokia būtų jūsų savijauta, jei Jėzus į akis pasakytų „Eik šalin, Šėtone“?
Mokiniams ir mums patiems tai viena iš svarbiausių tiesų, kurią sunku priimti, o dar sunkiau, kai reikia įgyvendinti. Jėzus pristato, kad vienintelis teisingas atsakas į kančios ir blogio problemą yra savęs paaukojimas Meilėje. Jėzus skelbia, kad vyksta į Jeruzalę save atiduoti dėl kitų. Per šį kraujo išliejimą jis tampa gyvybės šaltiniu mums visiems. Jis nurodo savo mokiniams ir mums sekti jo meilės pavyzdžiu.
Imti savo kryžių – tai save atiduoti kitiems meilėje. Kol Petras to nesuprato, jis buvo kliūtis Dievo planui. Jėzus nurodo mums vienintelį kelią į tikrąjį džiaugsmą – atiduoti save, savo gyvenimą kitiems iš meilės: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“
Abu pas mus atvykę šv. Petro įpėdiniai mums taip pat priminė šią esminę tiesą. Šv. Jonas Paulius II prie Kryžių kalno mums kalbėjo: „Tai, kas žmonių supratimu yra visiškas sunaikinimas, Kristaus aukos akivaizdoje atsiskleidžia kaip dieviška galia: Atpirkimo galia ir Kristaus išgananti jėga: „Turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15). Pats Kristus mus tikina, kad Kryžius, Golgota pasauliui atveria amžinojo gyvenimo akiračius. Atskleidžia žmogui tiesą, kad šioje žemėje jam neįmanoma išvengti mirties įstatymo… Meilė nugali kerštingą neapykantą, kuri prievarta išplito ir mūsiškiam Europos žemyne. Šia meile Dievas pamilo pasaulį nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Kryžius yra šios Meilės ženklas. Kryžius yra amžinojo Gyvenimo Dievuje ženklas.“
Šiuos prieš trisdešimt metų ištartus žodžius Kryžių Kalne popiežius Pranciškus papildė savo vizito metu kalbėdamas apie Kryžiaus slėpinį po Mišių Kaune, prie išstatyto Trakų Dievo Motinos paveikslo. Jis ten mums ir visam pasauliui sakė: „Čia, Lietuvoje, yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu jus, kalbėdami Viešpaties angelo maldą, prašykime Mergelės Marijos, kad Ji mums padėtų pastatyti kryžių – mūsų tarnystės ir mūsų atsidavimo būti ten, kur mūsų reikia, kryžių, ant to kalno, kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikia mūsų jautraus dėmesio atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, nušalinti ir nuolat atstumti tuos, kurie mus apsunkina ir trukdo mūsų patogumui.“
Šiandien iš naujo išgirskime ir priimkime į savo širdis Dievo žodį ir tuos padrąsinimus bei paraginimus, kurie buvo išsakyti dviejų pas mus apsilankiusių popiežių.
Šiandien prašykime Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, užtarimo. Ji išstovėjo po Jėzaus kryžiumi ir vėliau stiprino kryžiaus pabūgusius apaštalus. Prašykime Marijos, kad ir mes sugebėtume jungti savo gyvenimo kryžius su Išganytojo pergalingu kryžiumi, per kurį jis sutaikė pasaulį su savimi, ir atrasti tą neišsenkamos meilės šaltinį, kuris veda į tikrąją taiką tarp žmonių ir su Dievu. Amen.
+Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje 2023 m. rugsėjo 3 dieną