Mieli broliai ir seserys Kristuje,
šiandien minime ypatingą dieną – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos Valstybės dieną. Tai proga gilintis į Dievo žodį ir matyti, kaip Jo vadovavimas ir Jo tautos istorija atsispindi mūsų valstybės istorijoje. Ši diena ne tik primena apie mūsų valstybės įkūrimą, bet ir kviečia susimąstyti apie mūsų pačių, kaip Dievo tautos, kelionę.
Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas subūrė savo išrinktąją tautą ir vedė ją per istorijos tėkmę. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dievas suburs savo išrinktąją tautą ir suteiks jai žemę, kurią pažadėjo. Bet taip pat suprantame, kad tai nebuvo kelias be iššūkių. Pranašas Amosas mini, kad Dievui reikės atstatyti Dovydo namų nuogriuvą ir viską atnaujinti. Tai rodo, kad Dievo tautos istorija yra ir tautos subūrimo, ir ilgos jos kelionės istorija. Išrinktoji tauta, nors yra Dievo laiminama, vis nusisuka nuo Jo kelio, todėl turi būti vėl ir vėl atnaujinama.
Ši istorija primena, kad Dievas niekada nepalieka savo tautos. Net kai esame nusisukę nuo Jo kelio, Jis visada yra pasiruošęs mus priimti ir atnaujinti. Tai suteikia mums viltį ir stiprybę, ypač tada, kai susiduriame su sunkumais. Dievo pažadai, kaip matome Amosui skelbtoje žinioje, yra skirti mums visiems. Jis yra pasirengęs atkurti ir atnaujinti mūsų gyvenimus, jei tik mes gręšimės į Jį.
Lietuvos valstybės istorija taip pat yra vingiuota, su džiaugsmais ir kančiomis, su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Lietuvos valstybės sukūrimas yra gyvas liudijimas apie mūsų protėvių tikėjimą ir vienybę. Mindaugo karūnavimo diena mums primena didžiulę vienybės jėgą, kuri padėjo pagrindus Lietuvos valstybingumui ir tarptautiniam pripažinimui. Jo karūnavimas simbolizavo Lietuvos, kaip suverenios valstybės, pripažinimą Europoje.
Kaip Dievo tautos, taip ir mūsų valstybės kelias nebuvo tiesus. Per šimtmečius mes patyrėme įvairių iššūkių – nuo karų iki okupacijų, tačiau mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu mus vedė pirmyn. Šiandien mes galime didžiuotis savo tauta ir jos pasiekimais, tačiau taip pat turime prisiminti, kad visa tai pasiekėme tik Dievo pagalba. Jo vedimas ir palaikymas yra esminis mūsų stiprybės šaltinis.
Šio vakaro „Tautiškos giesmės“ giedojimas kviečia įgyvendinti vienybės viziją, kylančią iš tėvynės meilės. Bendras giedojimas yra ne tik išorinė vienybės troškimo išraiška, bet ir atnaujintas pasiryžimas jos siekti. Tautiška giesmė yra ne tik mūsų nacionalinio identiteto simbolis, bet ir galingas vienybės ir pasiryžimo ženklas. Kiekvieną kartą, kai giedame šią giesmę, mes patvirtiname savo įsipareigojimą tėvynei ir vienas kitam.
Šiandienos liturgijos atliepiamojoje psalmėje girdėjome Viešpaties duodamą viziją savo žmonėms. Tai vizija, kurios link einame kartu kaip Dievo tauta. „Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja: jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams, visiems, kurie nuoširdžiai į jį gręžiasi. Susitiks ten gailestingumas ir ištikimybė, pasibučiuos taika su teisybe. Žemėje dygs ištikimybė, iš dangaus pažvelgs meiliai teisybė“ (Ps 85, 9‒11). Tai ne tik ateities vizija. Jau šv. Mišių metu, priimdami Viešpaties teikiamą ramybę, mes žengiame žingsnį šios vizijos išsipildymo link.
Mes visi esame vilties piligrimai, kartu keliaujame į pažadėtąją žemę. Ateinantys 2025 metai paskelbti jubiliejiniais metais, kurių tema „Vilties piligrimai“. Tai bus maldos ir piligrimystės metai, per kuriuos ne tik suteikiami atlaidai, bet ir atnaujinamas mūsų supratimas apie šią bendrą kelionę į Dievo pažadų išsipildymą.
Šį vakarą dainų šventėje tėvynės meilė ir vilties akordai daug kartų nuskambės. Abariaus-Liniausko „Vilties dainoje“ girdėsime apie viltį tamsoje ir šviesą, kuri yra mumyse. Tai Šventosios Dvasios šviesa, tai tas naujas vynas, apie kurį girdėjome Evangelijoje, o naujieji vynmaišiai – tai mes, nešantys šviesą šiam dažnai tamsoje skęstančiam pasauliui. Mūsų viltis yra Šventosios Dvasios veikime ir vedime į Dievo pažadų išsipildymą.
Šią šventinę dieną atnaujinkime savo meilę tėvynei ir Dievui, kuris mus subūrė ir veda gailestingumo ir ištikimybės, taikos ir teisybės link. Leiskime Dievui veikti mūsų gyvenimuose, kad galėtume būti Jo meilės ir vienybės šviesos nešėjais mūsų šaliai ir visam pasauliui. Tegul mūsų kelias būna šviesus ir kupinas Dievo palaimos, o mūsų širdys – pilnos vilties ir meilės. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas sakytas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, 2024 m. liepos 6 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje