Jūsų Ekscelencija Apaštalini Nuncijau,
Broliai vyskupai, broliai kunigai, sesės vienuolės,
Broliai ir sesės Kristuje,
sveiki sulaukę šv. Kalėdų!
Šiandienos Evangelijoje matome Kalėdų vaizdą, prie kurio esame pripratę. Mes jį matome kalėdiniuose sveikinimuose, matome prakartėlėse miesto centre ir bažnyčiose. Bet šiandienos antrasis skaitinys iš apaštalo Pauliaus laiško Titui labai glaustai perduoda mums pačią Kalėdų esmę: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.“ Tai yra Dievo malonė – Dievo veiksmo pirmumas mūsų atžvilgiu, jis suteikia mums, neužsitarnavusiems, Dievo gailestingumą, Jo išgelbėjimą, – ši malonė pasirodė visiems žmonėms. Kaip tik tai ir švenčiame šią naktį, kai Jėzus pasirodo įsikūnydamas.
Apaštalui Pauliui tai yra ne tik Kalėdų šventė – tai Dievo išganingas veikimas, kuris apima ir įsikūnijimą, ir kančią, ir mirtį, ir prisikėlimą, per kurį mes esame išgelbėti, – ir jis pasirodė visiems žmonėms. Nes Dievas nori visus išgelbėti. Jis atėjo pas kiekvieną iš mūsų, kad mes turėtume amžinąją laimę.
Bet mums reikia atpažinti Dievo veikimą, Jo atėjimą. Šios nakties Evangelijoje tai padaryti padeda piemenims angelai. Dievo apreiškimas Dievo žodyje yra tai, kas padeda mums suprasti, kas vyksta, kaip Dievas atėjo veikti mūsų gyvenimuose: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje.“
Dievas Kalėdų šventėje ateina išmokyti mūsų, kaip gyventi, kad atpažindami Dievo meilę išmoktume teisingai gyventi, kad pasiektume tą žadėtą amžinąją laimę. Ir tas mokymas – iš dviejų dalių: „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų“.
Bedievystę dažniausiai asocijuojame su komunistiniais laikais, su valdžios sistemomis, kurios uždraudžia garbinti Dievą, siekia užgniaužti tikėjimą ir, per dažnai tą darant, atsisakoma žmoniškumo – ką mes matėme savo istorijoje.
Bet yra ir kita bedievystė, kuri šiais laikais, deja, plinta mūsų pasaulyje ir, deja, dažnai tarp mūsų. Ta mintis skverbiasi į mūsų gyvenimus: kad mums nebereikia Dievo, mes galime gyventi be jo. Arba noras pašalinti Jį iš viešo gyvenimo. Tokius bandymus mes matome visuomenėje, Europos Sąjungoje. Deja, mes matome tokias apraiškas ir mūsų šalyje. Vis dažniau girdime, kai kažkas nenori minėti Kalėdų, kad kažko kito neužgautų. Nors nėra ko baimintis – mes galime su savo kaimynais žydais minėti Chanuką ir mes jų tikrai neužgaunam išpažindami savo tikėjimą viešai. Apmaudu, kai girdisi, kad kai kur valdžios įstaigose nusprendė nešvęsti, neminėti Kalėdų, kad neužgautų kitaip galvojančių.
Reikia ne tik bedievystės, bet ir pasaulio aistrų atsižadėti. Vis daugiau matome, kad yra noras įteisinti visas užgaidas, visas žmogiškas aistras ir tokiu būdu reliatyvizuoti gėrio ir blogio suvokimą, pašalinti nuodėmės sąvoką iš mūsų gyvenimo. Bet tik tam ir atėjo Viešpats mūsų išgelbėti, tą ir švenčiame šią šventą naktį!
Šalia šių atsisakymų apaštalas Paulius ragina mus „santūriai, teisingai ir maldingai gyventi“ šiame pasaulyje. Tai yra trys keliai įgyvendinti Dievo gailestingumą pasaulyje: santūrumas – tai gailestingumas savo atžvilgiu – sukontroliuoti savo geismus; teisingumas yra gailestingumas kitų atžvilgiu – teisingas santykis su kitais; o maldingumas kaip tik yra teisingas santykis Dievo atžvilgiu – atiduoti jam, kas jam priklauso. Ir tas Pauliaus sakinys taip gražiai atspindi Viešpaties mums duotą Didįjį Įsakymą – mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk savo artimą kaip save patį (plg. Mk 12, 30, 31). Tad laukiam „palaimintosios vilties“, Paulius rašo, „ir mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apreiškimo“. Jis atėjo, bet mes dar visi laukiame, kada Jis vėl ateis.
Bažnyčia – tai mums duotas laivas pasiekti išganymo krantą. Ne žmonių išmislas, bet Dievo įkurtas ir mums duotas. Nedera bandyti sulyginti Bažnyčią su žmonių sukurta organizacija ar kokia nevyriausybine organizacija. Tai yra Šventosios Dvasios veikimas. Šventosios Dvasios veikimas perduodant Dievo malonę ir, nors Bažnyčia paveikta žmonių nuodėmingumo ir nuo to nuodėmingumo tikrai nukentėjusi, bet per amžius daugelį nuvedė į amžinybės džiaugsmą. Prisiminkime, kad ne mes ją sukuriam, bet ji mus sukuria krikščionimis, užgimusio Atpirkėjo išgelbėtais žmonėmis.
Toliau Paulius ragina atsisakyti visokių nedorybių. Mes dabar labai realiai išgyvename, ką reiškia karas. Apaštalas Jokūbas savo laiške labai gražiai apibūdina, iš kur atsiranda karai. Jis rašo: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti. […] Taigi būkite klusnūs Dievui, priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo ir jis artinsis prie jūsų.“
Karai prasideda žmogaus širdyje. Karai yra, deja, mūsų nuodėmingumo pasekmė. Paulius užbaigia sakydamas, kad Jėzus atėjo suburti „sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“.
Kalėdos kaip tik mums primena nuolatinio atsivertimo būtinumą. Reikia priimti Dievo atneštą taiką ir ramybę ir kurti tą taiką pasaulyje, savyje, savo širdyje, savo santykiuose su kitais (pradedant nuo savo šeimos narių), savo santykiuose pasaulyje.
Broliai ir seserys, mums reikia Išganytojo. Trokštame taikos ir ramybės. Jis atėjo išgelbėti mūsų iš nuodėmės vergijos ir moko, kaip gyventi, kad sugebėtume patirti ramybę savo širdyse ir taiką savo visuomenėje ir pasaulyje. Kalėdų stebuklas, kurį švenčiame šią naktį, prasideda mūsų širdyse. Išgirskime angelų apreiškimą ir skubėkime artintis prie užgimusio Išganytojo. Leiskime jam išmokyti mus, kaip gyventi, kad priimtume Jo teikiamą išganymą. Tegul šią naktį Jis naujai užgimsta mūsų širdyse ir mūsų gyvenimuose. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas Bernelių šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2022 m. gruodžio 24 d.