Gerbiamas arkivyskupe Gintarai, brangūs katedros parapijiečiai, mieli lietuviai iš viso pasaulio, susirinkome kartu švęsti Eucharistijos, klausytis Dievo žodžio ir priimti ateinantį Viešpatį.
Šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė pakvietė į Kauną ir Vilnių atvykti daugybę tautiečių iš visos Lietuvos ir pačių įvairiausių pasaulio šalių. Visus nuoširdžiai sveikinu! Tikriausiai niekas taip nesujungia ir neatgaivina, kaip bendra malda ir bendra daina.
Šio sekmadienio Dievo žodis patvirtina ir paliudija esminį dalyką apie Dievą. Pirmajame Išminties knygos skaitinyje girdėjome: „Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa“, o Evangelija pagal Morkų tai iliustravo pasakojimu apie sergančios moters pagydimą ir sinagogos vyresniojo Jayro dukters prikėlimą.
Dievas kuria ir palaiko, pašaukia gyventi ir padeda eiti gyvenimo keliu. Melsdamiesi dažniausiai sau ir visiems prašome ne ko kito, o gyvenimo: sveikatos, geros kloties, šviesos, stiprybės. O prisimindami mirusius norime, kad jie amžinai gyventų Dieve.
Prie Jėzaus kojų puolantis sinagogos vyresnysis, moteris, įsitikinusi, kad pasveikimui užtenka paliesti Jo apsiausto kraštą, liudija skausmą, dėl kurio žmogus pasiruošęs griebtis kiekvieno vilties siūlo, bet taip pat tvirtą tikėjimą, kad sulauks pagalbos. Jėzus noriai atsiliepia. Jis skubiai eina su sielvartaujančiu tėvu, o pakeliui minioje pastebi moterį, kuri Jį paliečia. Kiekvienas žmogus ir kiekviena istorija yra pakankama priežastis Jam sustoti, pakeisti kelionės kryptį, skirti visą dėmesį.
Jėzus gydė ne vien praeityje, Jis veikia šiandien. Vien Tarptautinis Lurdo medicinos biuras stebuklingais pripažino 70 nepaaiškinamų išgijimų atvejų. Bet Jėzus atėjo ne tam, kad pagydytų kelis ar keliasdešimt ligonių, o kad visus išgelbėtų, išganytų, atvertų vartus pas Tėvą, suvienytų su Dievu. Tai vis mūsų bandymai žodžiais išreikšti dalykus, kurie pranoksta mūsų suvokimą.
Dievo mums reikia ne „greitam vartojimui“ – tam, kad šiandien geriau jausčiausi. Jis yra amžinos ir nuostabios draugystės Dievas, kuris toks artimas, kad vaizdžiai tariant, galima Jį tiesiog „patampyti už apsiausto skverno“. Nebijokime Jo „paliesti“ – kaip ta serganti moteris: savo malda, nuoširdžiu prašymu, išsakytu širdies skausmu ir net sudėtingiausiomis problemomis, kurių neišsprendėme 12, 24 ar daugiau metų. Pas Viešpatį galima ateiti visada ir kol gyvename, niekada nėra per vėlu.
Tikiu, kad kiekvienas išgirsime padrąsinantį ir atgaivinantį žodį – kaip serganti moteris ar mergaitės tėvas – ir patirsime gyvenimą teikiantį Dievo veikimą. Šiandien malda apglėbkime Lietuvą ir visus lietuvius. Dėkokime Dievui už laisvę ir galimybę kurti, puoselėti savo kultūrą.
Pirmoji Dainų šventė vyko praėjus vos keliems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ji ženklino ir tiesiog užantspaudavo tautos atgimimą. Tada įsitraukė žmonės iš visos Lietuvos – nuo kaimų iki miestų, nuo vaikų iki suaugusiųjų; dalyvavo daugybė chorų, susirinko minia klausytojų. Visa tai skatino vienybės jausmą ir bendrystę.
Po šimto metų vėl renkamės švęsti lietuviškosios kultūros grožio bei gyvybingumo – arba kaip dainoje išsakome: „Naujai atgaivinti Tėvynės jausmus, visad išlaikyti jos palikimus“.
Mūsų tautos tradicijos per muziką, meną, dainą ir šokį buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jūs atvykote ne tik iš Lietuvos, bet ir daugybės šalių, kuriose įsikūrėte ir įsišaknijote. Džiaugiuosi visais, kurie palaikote gyvą lietuvišką dvasią, dainą ir šokį, kurie savo gyvenimo neįsivaizduojate atskirai nuo Lietuvos likimo. Lietuvai reikia visų lietuvių, o visiems lietuviams – gyvo įsipareigojimo ir įsitraukimo, atsakomybės ir pastangų brangų tėvų paveldą perduoti savo vaikams.
Iš tėvų žemės išsivežėte lietuvių kalbą, jos papročius ir tikėjimą. Parvežkite žinias, patyrimą, ypatingą meilę ir kūrybiškumą, praturtintą glaudaus bendradarbiavimo su savo šalies žmonėmis. Ir parvažiuokite į Lietuvą – kartu su savo vaikais.
Tegul ši Dainų šventė būna ne tik kultūrinis renginys, bet ir dvasinė patirtis, stiprinanti Tėvynės meilę, palaikanti mūsų lietuvišką tapatybę ir vienybę. Visi esame Dievo vaikai ir mūsų kultūra bei tradicijos bus gyvybingos, jei liks atviros perkeičiančiam Dievo veikimui.
Tegul Jėzus būna visų mūsų susitikimų ir švenčių pagrindinis svečias. Atverkime Jam savo širdis ir namus, leiskime Jam vesti mus gyvenimo keliu ir Jis apdovanos mus savo meile ir gailestingumu. Amen.
Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ pamokslas
2024 m. birželio 30 d. Vilniaus arkikatedroje meldžiantis už lietuvius pasaulyje