Asmenybės
Vilniaus arkikatedra bazilika – svarbiausia Lietuvos ir jaunimo globėjo šventojo karalaičio Kazimiero (1458–1484) gerbimo vieta. Jo iškilmė, kovo 4-oji, Vilniuje švenčiama ypatingu būdu. Čia prabėgo sunkiausi, bet ir vaisingiausi tėvų marijonų kongregacijos atnaujintojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) – vyskupijos ganytojo metai, o jo tuometiniai svarstymai, mus pasiekę dienoraščio, laiškų ir atsiminimų pavidalu, paliečia skaudžiausias dvasinio gyvenimo ir istorinių pervartų temas.
Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884–1953) Vilniuje atlikti bažnytines pareigas sutrukdė ir už tvirtą tikėjimo gynimą gyvybę atėmė sovietiniai okupantai. Ateistinių persekiojimų akivaizdoje daugelis katalikų ryžtingai liudijo savąjį tikėjimą, ne viena dešimtis jų įtraukti į XX a. kankinių sąrašą.
Apie Bažnyčios visuotinumą ir bendrą Europos tautų katalikišką paveldą byloja Vilniuje puoselėjama pamaldumo tradicija čia gyvenusiems ir šventumo liudijimą palikusiems jėzuitui šv. Andriui Bobolai (1591–1657), karmelitui šv. Rapolui Juozapui Kalinauskui (1835–1907) ir seseriai šv. Faustinai Kovalskai (1905–1938).
…iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius…
Petras Skarga SJ
„Šv. Kazimiero, Lenkijos karalaičio, gyvenimas,
iš Lenkijos metraščių išrašytas“
(Vert. Petras Kimbrys)
Šv. Kazimiero gyvenimas
Šventasis Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkoje Krokuvos pilyje. Jis buvo antrasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, sūnus, trečias vaikas karališkoje šeimoje. Jo motina Elžbieta – imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas paveldėti Vengrijos karaliaus sostą, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę ir talkino tėvui įvairiuose valstybės reikaluose.
Kazimieras gavo gerą išsilavinimą. Jį auklėjo garsūs to meto mokytojai: žymus istorikas Janas Długoszas, pavadinęs auklėtinį „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“ bei italų humanistas, poetas ir diplomatas Filippas Buonaccorsis (Callimachas), žavėjęsis jaunuoliu, „kuris arba iš viso turėjo niekada negimti, arba būti amžinas“.
Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikę žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę jų tekstai. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. 1472 m. liepos pradžioje karalaičio sakytoje humanistinio stiliaus kalboje pasitinkant popiežiaus legatą Marką Barbo buvo reiškiamos didelės karaliaus šeimos viltys dėl geresnių ryšių su popiežiumi bei jo palankumo, dėl sėkmingesnės bendros krikščioniškų valstybių kovos prieš turkus bei totorius.
Biografai, ypač popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, rinkęs žinias apie karalaičio gyvenimą, pabrėžė ypatingą karalaičio pamaldumą Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Esą jis gyvenęs su numylėta giesme „Omni die dic Mariae“ („Ausk Marijai…“) lūpose ir širdyje. Karalaitis, nepaisydamas savo luomo, rinkosi asketišką gyvenimo būdą: pasakojama jį slapta vilkėjus ašutinę, miegojus ant grindų, melstis ėjus net naktį prie uždarytų bažnyčios durų, dažnai pasninkavus, niekad neištarus nereikalingo žodžio. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: ryte – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.
Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė – skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m. kovo 4 d. švintant Gardino pilyje. Iškeliavo pas Dievą išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą. Jo palaikai atlydėti į Vilnių ir palaidoti Katedros Karališkojoje koplyčioje, 1604 m. perkelti į Goštautų koplyčią, o 1636 m. iškilmingai perlaidoti naujoje šventajam skirtoje koplyčioje.
Šv. Kazimiero kanonizacija
XVI a. pradžioje skelbimo šventaisiais (kanonizacijos) procesas susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje vietiniai Bažnyčios hierarchai rinko bendras žinias apie sklindančią šventojo šlovę (fama sanctitatis), apie jo užtarimu vykstančius stebuklus. Antrajame etape speciali komisija atlikdavo kruopštų tyrimą (inquisitio in partibus – tyrimas už Romos ribų, kraštuose, kur gyveno ir mirė norimas kanonizuoti asmuo). Paskutinioji proceso fazė vyko Romos Kurijoje, kur surinkta medžiaga po sudėtingų formalių procedūrų buvo paruošiama galutiniam svarstymui kardinolų susirinkime, dalyvaujant popiežiui, kuris turi išimtinę skelbimo šventaisiais teisę.
Šventumu bei stebuklais išsyk po mirties ėmusio garsėti karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesas vyko komplikuotai bei ilgai. Jo pradžia laikytini 1517 m., kuomet popiežius Leonas X po ilgų ir daugkartinių ankstesnių prašymų tuo tikslu paskyrė komisiją, kurią sudarė Gniezno arkivyskupas Jonas Laskis, Lenkijos pakancleris Pšemyslio vyskupas Petras Tomickis bei, tikriausiai, Vilniaus vyskupas Albertas Radvila.
Pirmoji komisija nedaug tenuveikė. Dėl šios priežasties bei kitų, diplomatinių, reikalų į Lenkiją bei Lietuvą popiežius nusprendė pasiųsti specialų legatą – italų vyskupą Zachariją Ferrerį. Šis dignitorius 1520 m. per trumpą laiką – penkis Lietuvoje praleistus mėnesius – atliko didelį darbą, surinkęs ir paruošęs tolesnei proceso eigai būtiną medžiagą bei parašęs šv. Kazimiero biografiją. Joje pateikiamas trumpas, bet šiandien mums brangus šventojo išvaizdos apibūdinimas, padedantis gyviau įsivaizduoti gražios išvaizdos bei sielos jaunuolį. Legatas išsamiai pasakojo apie „retą ir ankstesniaisiais amžiais, o mūsų laikais negirdėtą“ karo įvykį – Kazimiero užtarimu lietuvių laimėtą pergalę prieš kur kas didesnę Maskvos kariuomenę. Ferreris teigė, kad prie karalaičio kapo kasdien vyksta vis daugiau stebuklingų pagijimų ir „net atgyja mirusieji“.
Nėra išlikę patikimų duomenų apie popiežiaus sprendimus, priimtus po Ferrerio misijos, tačiau 1583 m. išėjusioje pirmojoje Romos martirologijos laidoje karalaitis Kazimieras figūruoja kaip popiežiaus Leono X įrašytas „į šventųjų skaičių“. Žinoma, kad tiek Lenkijos karalius, Vilniaus vyskupas ir kapitula, tiek Romos kurija XVI a. pabaigoje neabejojo, jog Kazimieras jau paskelbtas šventuoju. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII breve Quae ad sanctorum pakėlė šv. Kazimiero šventę į aukštesnį laipsnį, patvirtino šventojo Mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus skaitinius. Nuo 1636 m. šv. Kazimieras gerbiamas kaip Lietuvos ir Lenkijos globėjas, o 1948 m. jis paskelbtas viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju.
Šv. Kazimiero gerbimas
Jau pačioje XVI a. pradžioje prie Kazimiero kapo Vilniaus katedroje buvo gausu vaškinių votų, liudijančių pagijimus, įvykusius meldžiant šventojo karalaičio užtarimo – apie tai byloja 1513 m. Andriaus Krzyckio sukurta odė. Maldininkų ypač pagausėjo, kai 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė Karališkosios koplyčios lankytojams visuotinius atlaidus.
Praėjus šimtmečiui šv. Kazimiero kultas įsitvirtino ir 1604 m. gegužę jo garbei Vilniuje surengtos pirmosios didžiosios iškilmės. Jų metu į Vilnių iškilmingai įnešta „labarum“ – iš Romos atvežta ir popiežiaus pašventinta šv. Kazimiero vėliava. Greičiausiai ją parūpino Vilniaus katedros kanauninkas Grigalius Sviencickis, parašęs šventojo biografiją ir važiavęs pas Šventąjį Tėvą prašyti, idant šv. Kazimiero kultas būtų oficialiai patvirtintas. Toji vėliava buvusi pasiūta iš raudono aksomo, su šv. Kazimiero atvaizdu. To paties kan. Sviencickio rūpesčiu 1603 m. Romoje išleisti liturginiai šv.Kazimiero šventės tekstai mišiolui ir brevijoriui su pirmajame puslapyje įdėtu Giacomo Lauro išgraviruotu šventojo paveikslu.
1604 m. Vilniuje didžiųjų iškilmių trečiąją dieną buvo padėtas kertinis akmuo didelei ir įspūdingai šv. Kazimierui dedikuotai jėzuitų bažnyčiai. 1609 m. karaliui Zigmantui Vazai atvykus į Vilnių, karališkajai šeimai dalyvaujant Akademijos auklėtiniai suvaidino pjesę apie šv. Kazimierą. 1616 m. kovo 4 d. į šventę Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje iš visos Lietuvos susirinko tiek daug žmonių, kad nesutilpo naujojoje didelėje šventovėje. 1636 m. šv. Kazimiero diena jau buvo švenčiama su iškilmėmis, skirtomis išskirtinai pagrindiniams tautų globėjams. Taip katalikai ją mini ir šiandien, o netikintiems kazimierinės – pamėgtos Kaziuko mugės, amatų šventės dienos.
Dangiškasis Globėjas lydi Lietuvą visose istorijos išmėginimuose. Jo veidas žvelgia iš paveikslų ir freskų, nuo pakelės kryžių ir koplytėlių, jo vardas – brolijų, draugijų, mokyklų, vietovių pavadinimuose, žmonių pavardėse ir krikštavardžiuose.
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927) – XX a. lietuvių palaimintasis. Kunigų marijonų kongregacijos atkūrėjo, Vilniaus vyskupijos ordinaro ir apaštališkojo vizitatoriaus Lietuvai vienuoliškas bei ganytojinis šventumas skleidėsi tautinės neapykantos ir ankstyvųjų bolševizmo iššūkių įkaitintoje aplinkoje. Matulaitis beatifikuotas 1987 m., švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Jo palaikai ilsisi Marijampolės Mažosios bazilikos koplyčioje. Čia liepos pradžioje rengiamas atlaidų aštuondienis, o visa Bažnyčia palaimintąjį mini sausio 27 dieną.
Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimas
1871 m. gimęs Suvalkijos ūkininko šeimoje, dešimties metų likęs našlaitis, Matulaitis mokėsi Kelcų bei Varšuvos kunigų seminarijose, baigė Sankt Peterburgo Katalikų dvasinę akademiją. 1898 m. įšventintas kunigu, jis netruko pagarsėti kaip vienas pažangiausių ir gabiausių Lietuvos bei Lenkijos dvasininkų. Matulaitis pradėjo šiuose kraštuose skleisti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, Leono XIII enciklikos Rerum novarum mintis. 1905–1909 m. jis įsteigė krikščionių darbininkų sąjungą, Varšuvoje bei Vilniuje dvasininkams ir inteligentams organizavo socialinius kursus, buvo pirmasis Dvasinės akademijos sociologijos profesorius.
1909 m. Matulaitis pasiryžo atkurti bei reformuoti dėl carinio persekiojimo nunykusią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregaciją, 1911–1927 m. buvo jos generolas. Jis įsteigė ir dvi moterų vienuolijas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją bei Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją. Matulaitis formavo Naujųjų laikų sąlygas atitinkančias vienuolijas. Jos turėjo pasižymėti aktyvia dvasine bei socialine veikla, būti nacionalizmo kraštutinumų blaškomų lietuvių, lenkų, gudų katalikų santaikos ir bendro darbo pavyzdžiu.
1918 m. Kaune konsekruotas vyskupu, Matulaitis valdė Vilniaus vyskupiją septynerius sunkiausius nuolat besikeičiančių valdžių metus. Ir lietuvių, ir lenkų, ir gudų kaltintas nepakankamu lojalumu jų politiniams siekiams, Matulaitis sakėsi esąs pirmiausia ganytojas visų tautų ir visų sluoksnių žmonėms. Jis dėjo reikšmingų pastangų įveikti tautinę ir socialinę neapykantą, kunigų politikavimą, įprotį Bažnyčios autoritetu dangstyti grupinius interesus. Dėl stiprėjančio lenkų nacionalistų spaudimo 1925 m. priverstas atsistatydinti iš ordinaro pareigų, paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu ir apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Matulaičio pastangomis buvo parengti ir įteisinti Vatikano konkordato su Lietuva bei Lietuvos bažnytinės provincijos projektai.
Pal. Jurgio Matulaičio „Užrašai“
Gausiame rašytiniame palaimintojo Jurgio Matulaičio palikime ypatingą vietą užima jo dienoraščiai, plačiau žinomi „Užrašų“ pavadinimu. Juos sudaro vadinamasis dvasinis dienoraštis „Mintys, apšvietimai, įkvėpimai ir pasiketinimai“, dvi reliacijos apie lankymąsi Romoje ir du pluoštai pastabų apie įvykius bei sprendimus vyskupavimo Vilniuje metu. „Užrašai“ – tai ir palaimintojo Jurgio dvasios veidrodis, ir visuomenės gyvenimo atspindys, brangus Bažnyčios, politinės ir kultūros istorijos dokumentas, dominantis Lietuvos, Gudijos bei Lenkijos tyrinėtojus. „Užrašai“ byloja slaptingas dvasios atsivėrimo Dievui patirtis, autoriaus stebėtiną socialinį bei istorinį įžvalgumą, ypatingą jo atsidavimą Bažnyčiai. Išversti į penkias kalbas, „Užrašai“ jau ne vieną dešimtmetį yra svarbus dvasinės saviugdos šaltinis palaimintojo Jurgio įsteigtoms vienuolijoms ir daugeliui pasauliečių katalikų. Dažnas dienoraščių posakis tapo chrestomatiniu.
Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu. [1910 XI 20]
Turime vienyti geros valios žmones, mylinčius Dievą ir Bažnyčią, ir juos organizuoti, turime juos žadinti prie darbo dėl Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į kovą prieš nedorybes ir netikėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet drauge su jais ir per juos. Reikia saugotis, kad sudarius tokias gerų dievotų žmonių, tikrų katalikų kuopeles ir draugijas, kad susivijus tokius dievotumo lizdelius, sukūrus tokius intensyviško katalikiško gyvenimo židinius, tuomi neapribotume savo veiklumo. Niekad neturi mums nustoti rūpėję tie, kurie nedorybėse skendėja, tie, kurie tikėjimą prastoję arba jo nepažinę tamsybėse klaidžioja toli nuo Kristaus ir Bažnyčios. Niekad jų nevalia mums pamiršti: viską darykime, kad ir juos prie Kristaus atvestume. Tiesa, malonu darbuotis tarp dievotų žmonių ir dėl dievotų, o nelengva prieiti prie tų, kurie pilni prietarų prieš Bažnyčią ir jos nemyli, neapkenčia, o net prieš ją kovoja. Bet mums reikia ir į jų tarpą Kristaus mokslą įnešti ir jų sielas išganyti. Geras Kristaus vynyno darbininkas neturi palikti nė mažai mūsų dirvos neįžiūrėjęs, savo prakaitu neaplaistęs, o jei reikia, ir krauju, kad tik Kristaus karalija augtų, tarptų. [1911 I 17]
Iš ryto anksti kėlęs, jau išvydau būreliais einant raudonąją kariuomenę. Gatvė buvo tuščia. Kai kur buvo matyti maldingos moterėlės einant į bažnytėlę su maldaknygėms ar grįžtant. Kai kur išlindę pro vartus moters ir vyrai bailiai dairės į šalis, stebėdamies atmaina. Kaskart vis daugiau žmonių gatvėse rados. Bet tai jau nebe vakarykšti žmonės, ir gatvės išvaizda nebe vakarykščia. Vakar švaistės gatvėmis legionistai, daugybės vaikščiojo jaunuomenės, ypač mergiočių, daug ponų ir ponių; žydai kažin [kur] buvo tarsi išsislapstę; reta koks kur nedrąsiai praeidavo. Lenkai kone visi baltais ereliais apsisagstę; jautei, kad jų viešpatavimas. –
Rogutėmis važinėjo šen ir ten daugiausia legionistai. –
Šiandie kas kita. Vargo ir darbo žmonės pasipylę po gatves; daugiausia žydeliai: mergaitės ir bernaičiai šen ir ten sveikina raudongvardiečius; šnekas su jais; matyt, ir pažįstamų sutinka; tarp kareivių matyt nemaža žydelių. Ponai tarsi išmirė. Rogutėmis važinėja raudongvardiečiai ir proletarai, – tarsi ne tas miestas. Buvo ramu; tik girdėti, kad areštavę kiek besislapstančių legionistų. […] Katedroje laikiau Sumą; žmonių buvo pilna bažnyčia. [1919 I 6]
Viens kunigas […] jau vakar buvo man sakęs, kad šiandie ateisiąs pas mane viens ponas, Dybowski, inžinierius matematikas […]. Šiandie buvo tas ponas man prisistatyti. Jis ėsąs Lenkų valstybės skirčia čia Vilniaus miesto komendantu […]; jų tikslas palaikyti tvarka ir žmonės nuo grobuonių apsaugoti. Kad kaip, tai net bolševikus ėsą pasiryžę nuginkluoti. Paklausiau, ar su lietuviais yra taręsi. Atsakė, kad taip, bet kad nepavykę sutarti. Paskui sužinojau, kodėl. Mat lietuviai paklausia, ar jie pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, ar ne, su sostine Vilniuje. Šiems atsisakius pripažinti, lietuviai atsisakė su jais išvien dėtis. Iš kalbos mačiau, kad tas ponas tikėjosi tuo iš Lydos ateisiant čia lenkus legionierius. […]
Kalbėjomės šiek tiek apie lietuvių, lenkų ir gudų čia santykius. Aš jam nurodžiau Šveicariją, kaip ten žmonės gražiai dermėje gyvena; vieni kitus gerbia, vieni kitus sau lygiais laiko; visi išvien rūpinasi krašto labu ir gerove; čia žmonės vieni kitų nenor nė pripažinti, gudų nė paminėti kai kam negalima; taip negalima gyventi, negalima prie nieko doro prieiti. Pagaliaus pasakiau tam ponui: aš į jokias čia politikas iki šiol nesikišau ir toliau nemanau kištis. Vyskupas tur visų lygiai būt vyskupas ir visiems lygiai tarnauti. Mano padėtis čia labai kebli; juoba turiu būti atsargus, kadangi mano ganomieji nesuteikia, Vilnių varžosi ir kiekvieni sau nori pasisavinti. [1919 III 13]
Popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju paskelbė Lietuvai švenčiant krikšto 600 metų jubiliejų. 1987 m. liepos 1 d. karstas su jo palaikais Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (nuo 1992 m. Mažoji bazilika) koplyčioje buvo iškeltas iš sarkofago į altorių. Arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos proga Lietuvos Ganytojų paskelbtame laiške tikintiesiems buvo rašoma:
„Kiekvienas šventasis ir palaimintasis yra ypatinga Dievo Apvaizdos dovana tam laikui, kol jis tebegyvena žemėje ir tebesidarbuoja Bažnyčioje. Jis – dovana ir nesibaigiantiems laikams, kai iš dangaus globoja Bažnyčią, savo tautą ir visus, kas tik pamėgsta jo šventus kelius. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis – labai miela ir tokia sava dovana Lietuvos ir gretimų kraštų tikintiesiems, ir šiandien tebesinaudojantiems jo nuveiktų darbų vaisiais.
Šv. Mišių jo garbei dėkojimo giesmėje (prefacijoje) bus giedama: ‘Amžinasis Tėve!… Palaimintojo Jurgio šventėje mes džiaugiamės, kad savo Bažnyčią jo gyvenimo pavyzdžiu Tu drąsini, jo žodžiu mokai, jo malda saugai’. Taigi dera Bažnyčios pripažintą Palaimintąjį ne tik gerbti, jo užtarimu pasitikėti, bet ir iš jo pasimokyti, jo pavyzdžiu pasidrąsinti. […]
– Palaimintasis Jurgi, kilnusis ganytojau vienuoli, švieski mums, užtarki mus!“
Kiekvieno, patyrusio malones palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu, liudijimas yra svarbus. Rašydami savo liudijimą paminėkite svarbiausius faktus apie save ir įvykį: savo vardą, pavardę, telefoną, el. pašto adresą, iš kokio miesto esate, kada ir kaip patyrėte Dievo malonę per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą.
Nuoširdžiai prašome liudijimus apie malones, patirtas per Palaimintojo Jurgio užtarimą, pranešti:
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys
Šv. Kryžiaus namai
Daukanto a. 1
01122 Vilnius
Tel. +370 5 260 9347
Šv. Ark. Mykolo parapijos klebonui
J. Bendoriaus g. 3
68309 Marijampolė
Tel. +370 343 53 360, el. p. mykolo.parapija@gmail.com
Liudijimai apie patirtas malones ir padėkos už jas yra svarbūs kanonizacijos bylai, nes jie ženklina ir išreiškia visų mūsų meilę Palaimintajam ir mūsų pasitikėjimą jo užtarimu. Maža to, tik melsdamiesi ir tikėdami galime sulaukti ir oficialiai patvirtinto stebuklo, kurio reikia, kad Palaimintasis Jurgis būtų paskelbtas šventuoju. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie atsiliepsite.
Maldos į pal. Jurgį Matulaitį
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks“. Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui.
Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.
Tėve mūsų… Sveika, Marija… Garbė Dievui…
Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, didis Nekaltosios Mergelės Marijos mylėtojau, ištikimas Bažnyčios sūnau, mūsų Tėve ir Vade!
Nušviesk kelius ateitin mūsų Tėvynės vaikams. Suburk vienybėn Tautos sūnus ir dukteris, mokyk gyventi ir dirbti Kristui ir Bažnyčiai.
Įkvėpk mums ryžto sergėti ir ugdyti sielos tyrumą, puoselėti taurius senolių papročius, gyventi tiesa ir meile.
Daug ligų ir visokių vargų žemėje iškentęs, užtark, guosk ir gydyk kūno bei dvasios ligonius, išmelsk kenčiantiems kantrumo; mokyk vargą ir kančią aukoti Dievui už pasaulio išganymą.
Prikelk Lietuvą šventam gyvenimui, įkvėpk kiekvieną iš mūsų kunti šventovę savo sieloje ir pasaulyje. Amen.
Tėve mūsų… Sveika, Marija… Garbė Dievui…
Melskimės, kad Jurgis Matulaitis būtų paskelbtas šventuoju ir užtartų mus pas Dievą mūsų sielos ir kūno reikalais.
– Viešpatie Dieve, visokio šventumo šaltini, Tu apdovanojai savo tarną Jurgį nepaprastomis dorybėmis. Jo paskelbimas šventuoju teskatina ir mus visuomet sekti Tavimi – prašome:
Išklausyk mus, Viešpatie!
– Kristau, gerasis Ganytojau, Tu arkivyskupo Jurgio asmeniu davei mums pavyzdį, kaip reikia mylėti Bažnyčią ir jai tarnauti. Išmokyk ir mus uoliai kurti Tavo karalystę žemėje – prašome:
Išklausyk mus, Viešpatie!
– Šventoji Dvasia, vienybės ir ramybės šaltini, Tavo tarno Jurgio paskelbimas šventuoju tesutaiko besiginčijančias tautas ir pripildo mūsų širdis visų žmonių meilės – prašome:
Išklausyk mus, Viešpatie!
– Jėzau, kentėjęs ant kryžiaus, padaryk, kad mūsų širdys, Tavo tarno Jurgio įkvėptos, degtų karšta kenčiančių ir vargšų meile – prašome:
Išklausyk mus, Viešpatie!
– Viešpatie, Tu esi gailestingas visiems žmonėms, Tavo tarno Jurgio užtarimu ir jo paskelbimu šventuoju, suteik mums malonę …………………. kurios nuolankiai prašome:
Išklausyk mus, Viešpatie!
Dieve, Tu gyveni Tau tarnaujančiųjų sielose ir po mirties jiems dosniai atlygini. Suteik malonę, kad palaimintasis arkivyskupas Jurgis, Nekaltosios Mergelės Marijos globoje ištikimai aukojęsis Tavo Bažnyčiai, kuo greičiau būtų apvainikuotas šventųjų garbe. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Paskutinės dvi maldos publikuotos knygelėje „Maldos Palaimintajam Jurgiui“, išleistoje 1994 m. tėvų Marijonų. Imprimatur J. E. vysk. J. Žemaičio, Vilkaviškio vyskupo. Knygelės redaktorius kun. V. Aliulis MIC
Kyrie eleison,
Christe eleison, Kyrie eleison.
Kristau, išgirsk mus,
Kristau, išklausyk mus.
Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Dvasia Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!
Nekaltai pradėtoji Marija, || melski už mus!
Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, || melski už mus!
Didis Nekaltosios Mergelės Marijos mylėtojau, ||
Visada klusnus Šventajai Dvasiai, ||
Ištikimas Bažnyčios sūnau, ||
Gerasis ir išmintingasis ganytojau, ||
Dvasinio atgimimo žadintojau, ||
Vienuolijų atnaujintojau ir kūrėjau, ||
Pašaukimų ugdytojau, ||
Vyskupų ir kunigų globėjau, ||
Darbininkų bičiuli ir švietėjau, ||
Jaunimo mokytojau ir kelrodi, ||
Nepalaužiamo tikėjimo vyre, ||
Darbštumo ir maldingumo pavyzdy, ||
Nuolankumo ir šventumo mylėtojau, ||
Kantrybės ir savitvardos žiede, ||
Dvasinės giedros ir ramybės nešėjau, ||
Vienuoli pagal Dievo širdį, ||
Romusis žmonių ir tautų taikintojau, ||
Uolusis Kristaus Evangelijos šaukly, ||
Visuomenės sąžinės auklėtojau, ||
Atlaidumo priešams pavyzdy, ||
Blogio gerumu nugalėtojau, ||
Klystančių sielų gelbėtojau, ||
Našlaičių tėve ir užtarėjau, ||
Ligonių ir vargdienių guodėjau, ||
Naujųjų laikų šventumo žvaigžde, ||
Atgimstančios Tėvynės švytury, ||
Lietuvos vaikų Dievui užtarėjau, ||
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
atleisk mums, Viešpatie.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
išklausyk mus, Viešpatie.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
pasigailėk mūsų.
Vadovas: Melski už mus, Palaimintasis Jurgi,
A.: Kad taptume verti Kristaus žadėjimų.
MELSKIMĖS.
Dieve, Tu palaimintojo Jurgio širdį uždegei karšta Kristaus ir jo Bažnyčios meile. Suteik, meldžiame malonę, kad mes, jo pavyzdžio skatinami ir užtarimo remiami, ištikimai sektume Kristų ir savo gyvenimą aukotume Jo Mistinio Kūno – Bažnyčios ugdymui. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Dievo tarno Mečislovo Reinio gyvenimas
Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos apskrityje, Daugailių parapijoje, Madagaskaro kaime. Buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų. Darbštų ir gabų sūnų tėvai leido į mokyklą. Gimnaziją Rygoje baigė aukso medaliu 1900 m. ir kitais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 1905 m., studijas tęsė Sankt Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurioje 1909 m. pelnė teologijos magistro laipsnį. Kunigu buvo įšventintas 1907 m.
1909–1912 m. studijas gilino Belgijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto. Studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbourgo universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką. Atostogų metu keliavo po Europos valstybes, išmoko devynias kalbas. Danijoje dirbo sielovados darbą – darbininkams iš Lietuvos ir Lenkijos sakė pamokslus.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. Reinys grįžo į Lietuvą. 1914–1915 m. vikaravo Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Nuo 1915 iki 1922 metų buvo Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas bei mokytojas. 1916–1922 m. profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje organizavo ateitininkų kuopelę, dalyvaudavo kaimo katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ renginiuose.
1915 m. įstojo į krikščionių demokratų partiją, kuriai priklausė iki 1926 m. Parašė naują LKDP programą, aktyviai veikė visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1919 m. vasario – liepos mėnesiais buvo bolševikų suimtas ir laikomas įkaitu. 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Nuo 1924 m. dalyvavo Katalikų veikimo centro darbe.
1922 m., kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui Kaune, pakviestas vadovauti Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, kurioje iki 1940 m. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją. Kun. Reinio paskaitas, skaitomas vaizdžiai, suprantamai, studentai mėgdavo ir gausiai lankydavo. 1922 m. dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją ir buvo jos pirmuoju sekretoriumi. Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos, visuomenės gyvenimo, politikos bei kitomis temomis į kelias dešimtis periodinių leidinių, išvertė profesinių knygų.
1923 m. gavo prelato titulą. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė Mečislovą Reinį tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, 1940 m. liepos 18 d. popiežius Pijus XII – tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Nuo 1942 m. – Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius. Atlikdamas šias pareigas patyrė daug sunkumų ir išbandymų, kuriuos priėmė kantriai, su gilia krikščioniška meile ir pasiaukojimu.
Dievo tarno Mečislovo Reinio kankinystė
1941 m. į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkiv. Mečislovo Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo bandoma arkivyskupą užverbuoti, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į miško brolius, kviečiantį juos legalizuotis. Arkiv. Reinys kategoriškai atsisakė, savo poelgį grįsdamas į politiką neleidžiančiais kištis Bažnyčios kanonais. Jo tardymų medžiaga liudija tiesius ir tvirtus atsakymus į okupantų siūlymus: „Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius“.
Per kitą susitikimą su valdžios pareigūnais arkivyskupas sakęs: „Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti, tai tegul sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima… Jūs tikriausiai žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus“.
1947 metų pradžioje arkiv. Mečislovas Reinys raštu sovietų valdžiai protestavo prieš Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų pačių metų birželio 12 d. jis buvo sovietų valdžios suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo „už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro (Rusija) kalėjime. Nelaisvėje pasižymėjo nuoširdumu, kuklumu, gailestingumu, dosnumu. Mirė kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d. Palaidotas bendrame kape. Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių.
Kviečiame pranešti apie patirtas malones
Visus tikinčiuosius kviečiame melstis Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju intencija.
Prašome atsiliepti visus, kurie pažinojo arkivyskupą M. Reinį, su juo bendravo ar turėjo progų regėti jo gyvenimą bei veiklą.
Slegiamus ligų, bėdų ar kitokių vargų, raginame prašyti Dievo pagalbos užtariant Dievo tarnui Mečislovui Reiniui.
Apie patirtas malones praneškite Beatifikacijos bylos tribunolui:
Vilniaus arkivyskupijos kurija | Šventaragio 4, 01122 Vilnius | reinys@vilnensis.lt
Malda prašant malonių užtariant arkivyskupui Mečislovui Reiniui
Dėkojame Tau, Visagali Dieve, kad sunkiais tikėjimo persekiojimo laikais davei mums garbingąjį Arkivyskupą Mečislovą Reinį, kankintą ir Dvasios vienybėje su Tavo Sūnumi paaukojusį savo gyvybę Vladimiro kalėjime. Jausdami savo menkumą, mes lenkiamės prieš Tave, didis Dieve, ir, šio Tavojo Tarno užtariami meldžiame (paminėti savo prašymą) malonės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Tėve mūsų… Sveika, Marija… Garbė Dievui Tėvui…
Helena Kovalska gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Lenkijoje, Švinicos parapijos Glogovieco kaime netoli Lodzės. 1925 m. įstojo į Dievo Gailestingumo Motinos seserų vienuolyną Varšuvoje. 1926 m. davė pirmuosius vienuolinius įžadus ir gavo Marijos Faustinos vardą. Trumpai gyveno Vilniuje nuo 1929 m. vasario iki birželio mėnesio. 1931 m. vasario 22 d. ses. Faustinai Plocke apsireiškė Jėzus ir paliepė nutapyti regėjimą perteikiantį Jo paveikslą.
1933 m. gegužės 1 d. davė amžinuosius vienuolinius įžadus ir gegužės 25 d. atvyko į Vilnių, čia nuolat patirdavo Jėzaus apsireiškimus, kuriuos užrašė savo dienoraštyje. Vilniuje ses. Faustina sutiko seserų nuodėmklausį, universiteto teologijos profesorių kun. Mykolą Sopočką, tapusį jos dvasios tėvu ir padėjusį imtis jai patikėtos misijos – skelbti Viešpaties Gailestingumą. Dvasios tėvas užsakė pas dailininką Eugenijų Kazimirovskį nutapyti Išganytojo atvaizdą pagal ses. Faustinos regėjimus. Paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 m. sausio 2 d. Sesuo pusę metų lankėsi dirbtuvėje bent kartą per savaitę, kad patikslintų detales ir nurodytų klaidas. Taip sukurtas Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
1936 m. ses. Faustina buvo perkelta iš Vilniaus į Lenkiją. Nuolat blogėjo jos sveikata, tačiau ji dar galvojo apie naujos vienuolijos, apie kurią kalbėjosi su apsireiškiančiu Jėzumi, kūrimą. 1937 m. gegužės 4 d. gavo leidimą išstoti iš vienuolijos. Mirė 1938 m. spalio 5 d. Po jos mirties rasto dienoraščio dėka ėmė sklisti žinia apie ses. Faustinos patirtus regėjimus.
1968 m. sausio 31 d. pradėta ses. Faustinos beatifikacijos byla. 1993 m. balandžio 18 d. popiežius Jonas Paulius II ją beatifikavo, o 2000 m. balandžio 30 d. kanonizavo.
Mykolas Sopočka gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Juševščiznos (Naujasėdžių) kaime, tuometinėje Vilniaus gubernijoje (dab. Baltarusija). 1908 m. atvykęs gyventi į Vilnių, po dvejų metų įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigęs 1914 m. birželio 14 d. Vilniaus arkikatedroje gavo kunigystės šventimus.
1914–1918 m. buvo Tabariškių (Šalčininkų raj.) vikaru, vėliau išvyko Lenkiją. Pakviestas Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio, grįžo į Vilnių kariuomenės kapeliono pareigoms.
1927–1932 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas, 1928–1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto Pastoracinės teologijos katedros profesorius, skaitė pedagogikos, homiletikos, katechetikos paskaitas.
1934–1942 m. buvo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios rektoriumi, 1941 m. davė pradžią Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai.
1942–1944 m. dėl gestapo persekiojimų slapstėsi Juodšiliuose, prisidengęs staliaus Vaclavo Rodzievičiaus tapatybe. Grįžęs į Vilnių, dėstė kunigų seminarijoje, 1946–1947 m. vykdė imigrantų katalikų rusų sielovadą Švč. Trejybės bažnyčioje (dabartinėje Dievo Gailestingumo šventovėje).
1947 m. rugpjūčio 6 d. bene paskutiniu repatrijantams skirtu traukiniu išvyko į Lenkiją, Balstogę, arkivyskupo pakviestas dėstyti kunigų seminarijoje, kur iki 1962 m. dėstė pastoracinę teologiją, taip pat vykdė sielovadinę veiklą Šventosios Šeimos seserų misionierių kongregacijos koplyčioje.
Buvo kelių vienuolijų nuodėmklausiu – taip tapo ir Dievo Gailestingumo apaštalės šv. Faustinos Kovalskos dvasios tėvu bei uoliu Dievo Gailestingumo apaštalu. Platino Dievo Gailestingumo kultą pagal šv. Faustinos vizijas, užsakė Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymą ir vėliau aktyviai rūpinosi jo likimu, siekė, kad Bažnyčioje būtų įvesta Dievo Gailestingumo šventė, patvirtintas Dievo Gailestingumo vainikėlis. Troško pastatyti Dievo Gailestingumo bažnyčią, tačiau jam esant gyvam tai neįvyko. Jo dėka šv. Faustina pradėjo rašyti savo „Dienoraštį“, šiandien tapusių viena svarbiausių krikščioniškosios mistikos knygų.
Mirė 1975 m. vasario 15 d. Balstogėje, palaimintuoju paskelbtas 2008 m. rugsėjo 28 d.
Rapolas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Pakrikštytas Juozapo vardu. Motina mirė praėjus kelioms savaitėms po jo gimimo ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Sulaukęs devynerių metų pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu.
1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, bet vėliau perėjo į Peterburgo Karo ir Inžinerijos akademiją, kurią baigė 1859 m. leitenanto laipsniu. Trumpai tarnavo carinėje kariuomenėje, iš kurios pasitraukęs įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą. Vilniaus srityje tapo karo ministru. 1864 m. pavasarį caro kariuomenės buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, tačiau aktyvių tėvo pastangų dėka bausmė pakeista tremtimi į Sibirą. Su daugeliu kitų tremtinių Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas. 1866 m. balandžio 16 d. amnestija atleistas nuo katorgos darbų, o 1868 m. ir nuo visų priverčiamųjų darbų, iki 1872 m. gyveno tremtyje Irkutske. Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai ženkliai pakeitė Kalinausko dvasią, pagelbėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriu kito žmogaus skausmui. Po amnestijos Juozapas pradėjo mokyti tremtinių vaikus ir pagelbėjo garsiajam Sibiro klebonui tėvui Kristupui Švernickiui rengti juos Pirmajai Komunijai. Draugystės su t. Kristupu dėka gyveno turtingą dvasinį gyvenimą, daug skaitydavo teologinės literatūros, dažnai priimdavo sakramentus.
1872 m. išvyko į Permę, vėliau persikėlė į Smolenską, kur 1874 m. sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Atvykęs į Varšuvą, gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoryskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, sūnaus Augusto auklėtoju. Paryžiuje Kalinauskas užsibuvo neilgai, nes dėl jaunojo auklėtinio ligos teko daug keliauti. Trejetą metų jis gyveno įvairiuose miestuose ir vietovėse Šveicarijoje bei Italijoje. Tuo metu Juozapas stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuoliniu gyvenimu.
1877 m. liepos 15 d. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją ir pradėjo noviciatą Grace, Austrijoje. Lapkričio 26 d. buvo įvilktas į karmelitų abitą ir gavo vienuolio vardą – tapo brolis šv. Juozapo Rapolas. Po pirmųjų įžadų išsiųstas į konventą Raab Vengrijoje teologijos bei filosofijos studijų. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir po to išvyko į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 m. sausio 15 d. gavo kunigystės šventimus.
Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose – buvo Černos vienuolyno vyresniuoju, provincijos patarėju, basųjų karmeličių provincijos vikaru, vienuolyno Vadovicuose steigėju ir vyresniuoju. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Rodė vienuolinio gyvenimo pavyzdį, rūpestingai tvarkė vienuolyno reikalus, stengėsi kuo tobuliau atlikti patikėtas pareigas.
Mirė 1907 m. lapkričio 15 d.
Popiežius Jonas Paulius II tėvą Rapolą beatifikavo Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., o kanonizavo Romoje 1991 m. lapkričio 17 d.
Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis
Vilniaus vyskupas ir pirmasis Edukacijos komisijos pirmininkas Ignotas Jokūbas Masalskis yra svarbiausia katalikiškos Apšvietos – modernaus religinio ir pilietinio sąmoningumo įsčių – figūra Lietuvoje. Jis gimė 1726 m. liepos 30 d. Alekšicuose, Gardino paviete. Jo tėvas buvo Lietuvos etmonas Mykolas Juozapas Masalskis, motina – Pranciška Oginskytė. Dvasininko karjerą Masalskis pradėjo 1744 m., kuomet tėvas kaip dovaną iš karaliaus Augusto III parūpino sūnui klebono vietą Volpoje, Vilniaus diecezijoje. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas Vilniaus kapitulos kanauninko titulas. 1745 m. Masalskis įstojo į Varšuvos misionierių seminariją, kuri tuo metu garsėjo pavyzdine mokymo programa. Netrukus tėvas išsiuntė Masalskį lavintis į Romą, kur jo teologinės studijos vyko popiežiaus Benedikto XIV pontifikato aplinkoje, reprezentavusioje katalikiškos Apšvietos epochą.
1762 m. sausio 23 d. mirus Vilniaus vyskupui Mykolui Jonui Zenkovičiui, Augustas III vyskupu paskelbė Masalskį. Konsekravimo iškilmės įvyko 1762 m. liepos 27 d. Masalskis buvo didžiai išsilavinęs žmogus, mėgo meno ir mokslo žmonių draugiją. Daugelis jo pažįstamų padarė sėkmingą karjerą, kaip antai architektai Martynas Knakfusas ir Laurynas Gucevičius. Masalskio rūpesčiu rekonstruota ir dabartinį pavidalą įgijo Vilniaus arkikatedra. Jis draudė viešas bausmes, sumažino bažnytinių švenčių skaičių. Masalskio įsakymu vyskupijos klebonai ir dekanai kasmet turėjo siųsti išsamią informaciją apie parapijų ir dekanatų padėtį. 1763 m. Masalskis pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, mokymą bei auklėjimą patikėdamas misionieriams. Klierikų skaičius padidėjo nuo 18 iki 50, į mokymo programą įtraukta lenkų literatūra, Lietuvos istorija, prancūzų kalba. Masalskis siekė, jog kaimo parapijose sielovados darbą dirbantys kunigai vartotų lietuvių kalbą.
1773 m. uždarius Jėzuitų ordiną, Masalskis pateikė projektą, kuriame išdėstė organizacinius Edukacijos komisijos – savotiškos Švietimo ministerijos, turinčios perimti jėzuitų globotas mokymo įstaigas – principus. Komisija buvo įkurta 1773 m. spalio 15 d., o pirmuoju jos pirmininku tapo Vilniaus vyskupas. Tai liudija apie intelektualinį Bažnyčios primatą XVIII a. II-oje pusėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Masalskis pasiūlė komisijos nariams susirūpinti parapinėmis mokyklomis, įsteigti Vilniuje mokytojų seminariją, pats pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti pradinę mokyklą. Tai buvo plataus užmojo programa, lietuviškos Apšvietos manifestas, inicijuota visuotinė patriarchalinio Lietuvos kaimo alfabetizacija. Masalskis, apkaltinus jį valstybinių lėšų iššvaistymu, iš Edukacijos komisijos pirmininko posto pasitraukė 1777 m., nors eiliniu jos nariu buvo ligi pat 1794 m.
1791 m. priimta Gegužės 3 d. konstitucija Lietuvai ir Lenkijai tapo nauju istorijos atskaitos tašku. Valstybėje ir visuomenėje prasidėjo reikšmingi pokyčiai. Tačiau Masalskio politinė laikysena buvo priešiška Konstitucijos idėjoms. Savo vyskupijos dvasininkams jis uždraudė užsiimti pilietine agitacija. 1792 m. įsitraukė į Targovicos konfederacijos šalininkų gretas ir 1793 m. dalyvavo Gardino seime, patvirtinusiame antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą. Prasidėjus 1794 m. sukilimui, Masalskis buvo Varšuvoje. Jis redagavo balandžio 2 d. universalą, pasmerkusį sukilėlių veiksmus. Vyskupas buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir Tado Kosciuškos įsakymu areštuotas. 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje jį pakorė gatvės minia. Masalskio palaikai į Vilnių pergabenti 1795 m.
pagal dr. Eligijaus Railos straipsnį
Arkivyskupas Julijonas Steponavičius
Gimė 1911 m. spalio 18 d. Gervėčių parapijos Miciūnų kaime (dabartinė Gudija). Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1930 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1936 m. įšventintas kunigu. Vikaraudamas Rodūnėje, buvo lenkų valdžios persekiojamas, nes gynė lietuvių teises. Nuo 1939 m. klebonavo Palūšėje, Naujajame Daugėliškyje, Adutiškyje. 1955 m. popiežiaus Pijaus XII nominuotas tituliniu Antarados vyskupu ir vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru. Netrukus po konsekracijos vyskupas Julijonas Steponavičius persikėlė į Vilnių. 1957 m. Apaštalų Sostas jam suteikė apaštališkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisėmis. Šias pareigas jis pradėjo eiti po vysk. Paltaroko mirties 1958 m. sausio 3 d. Atsisakęs paklusti sovietų valdžios reikalavimams uždrausti jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje, 1961 m. ištremtas į Žagarę. Tik 1988 m. gruodžio 28 d. jam buvo leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. vasario 7 d. popiežiaus Jono Pauliaus II buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius mirė Vilniuje 1991 m. birželio 18 dieną.
Dvidešimt septyni Vilniaus arkivyskupijos dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai buvo įtraukti į Šventojo Tėvo noru minint 2000 m. krikščionybės Jubiliejų specialios Vatikano komisijos sudarytą daugiau kaip dvylikos tūkstančių viso pasaulio krikščionių, XX a. tikėjimo kankinių, sąrašą. Po pavardės nurodyta kankinystės data.
Kun. Boleslav Bazewicz, 1942
Kun. Kazimieras Burokas, 1941
Kun. Vladas Butvila, 1961
Vytautas Voldemaras Čarneckis, 1942
Kun. Henrykas Glebovičius, 1941
Kun. Vincentas Godlevski, 1943
Kun. Adolfas Gruodis, 1941
Kun. Juozapas Gustas, 1958
Kun. Ambraziejus Jakavonis, 1944
Levas Karsavinas, 1952
Kun. Bronislavas Laurinavičius, 1981
Kleopas Laurinovičius, 1942
Ses. Valerija Liktoraitė, 1951
Kun. Karolis Lubianec, 1942
Kun. Jan Naumoviciz, 1942
Diak. Augustinas Piurko, 1942
Kun. Leonas Puciata, 1943
Arkiv. Mečislovas Reinys, 1953
Kun. Stanislovas Rimkus, 1945
Ignas Skrupskelis, 1942
Konstantinas Šakenis, 1941
Kun. Zigmunt Stankevič, 1941
Kun. Jonas Staškevičius, 1955
Diak. Vaclovas Stulginskis, 1941
Kun. Jonas Tutinas, 1941
Kun. Antanas Udalskis, 1943
Kun. Adomas Zaremba, 1943