Istorija

Pasikrikštijęs ir Lenkijos karaliumi vainikuotas didysis kunigaikštis Jogaila 1387 metų pradžioje lydimas vyskupo Andriejaus atvyko į Lietuvą. Čia krikštą priėmė bajorai, o pilies ir kiemų apylinkėse buvo pakrikštyti valstiečiai. Krikštyti ir Vilniaus miesto gyventojai. Pirmosios parapijos įsteigtos Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje, Obolcuose. Tai buvo Jogailai priklausiusios Vilniaus ir Vitebsko kunigaikštijų vietovės. Vilniuje pastatyta mūrinė šventovė.

Tais pačiais 1387 metais Jogaila pas popiežių Urboną VI siuntė ne vieną žygūną, prašydamas įsteigti Vilniaus vyskupiją. Vasario 17 d. valdovas išleido privilegiją, suteikiančią Vilniaus vyskupui sklypą su keliais pastatais Vilniuje, Tauragnų pilį ir valsčių su Labanoro ir Molėtų kaimais bei Dambravos, Verkių ir Bokšto valsčius. Vasario 20 d. privilegija apsikrikštiję bajorai atleisti nuo kai kurių prievolių valdovui; jiems leista laisvai tekinti dukteris ir disponuoti savo turtu. Vasario 22 d. Jogailos privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišrių vedybų atveju pastarieji turėjo priimti katalikybę. Šiedu aktai apibrėžė Romos katalikų tikėjimo kaip valstybinės religijos statusą.

1388 m. kovo 12 d. Urbonas VI paskelbė bulę, kuria įsteigė Vilniaus vyskupiją, ir įteikė ją Poznanės vyskupui Dobrogostui, įpareigodamas atlikti kanoninius vyskupijos kūrimo veiksmus. Tų pačių metų gegužės mėnesį vysk. Dobrogostas atvyko į Vilnių kaip popiežiaus delegatas. Konstatavęs, kad vieta tinkama vyskupijos sostinei, o paskirta beneficija būsimam vyskupui ir pastatytai šventovei išlaikyti yra pakankama, konsekravo naująją katedrą.

Pirmuoju Vilniaus ganytoju Dobrogostas įvesdino Sereto (Bukovinoje) vyskupą, lenkų pranciškoną Andriejų, priėmė iš jo ištikimybės priesaiką popiežiui, įteikė katedros raktus. Buvo sudaryta 12 narių – 10 kanauninkų ir 2 prelatų – katedros kapitula. Vilniaus vyskupija steigimo metu nebuvo priskirta jokiai bažnytinei provincijai.

Teritorijos atžvilgiu tuometinė Vilniaus vyskupija buvo labai plati. Ji apėmė aštuonias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vaivadijas: Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalį Brastos vaivadijos.

Pirmąjį Vilniaus vyskupijos gyvavimo amžių didžiausias ganytojų rūpestis buvo krikštyti į jų globą patekusius ir senųjų tikėjimų sunkiai išsižadančius valstiečius, aiškinti tikėjimo tiesas, statyti naujas bažnyčias, aprūpinti parapijas kunigais. XV–XVI a. sandūroje vyskupija turėjo apie 130 parapijų. Trečdalį buvo įsteigęs didysis kunigaikštis, likusias – diduomenė. Pasirodė ir pirmosios vyskupų fundacijos. XVI a. viduryje vyskupijoje buvo jau 259 parapinės bažnyčios. Skelbiant tikėjimą daug nuveikė vyskupijoje įsikūrę ir aktyviai į sielovadą įsitraukę pranciškonai, vėliau – bernardinai bei domininkonai. 1415 m. Vilniaus vyskupija buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai. 1521 m. buvo sušauktas pirmasis vyskupijos sinodas.

XVI a. vyskupiją skaudžiai paveikė Reformacija, nemaža dalis katalikų, ypač aukštuomenės, buvo laikinai atitolę nuo Bažnyčios. Ženklia atsvara protestantizmui tapo katalikiškoji Reforma. 1569 m. vyskupas Valerijonas Protasevičius į sostinę pakvietė ir čia įkurdino Jėzaus Draugijos tėvus. Jėzuitai įsteigė Vilniaus universitetą, sustiprino tikėjimo ir krikščioniškos kultūros sklaidą, rūpinosi šventuoju paskelbto karalaičio Kazimiero kultu.

1582 m. atidaryta Vilniaus kunigų seminarija. 1583 m. įsteigta iki 1798 m. veikusi popiežiškoji seminarija (alumnatas) – bendrabutis studijuojantiems neturtingiems nekatalikiškų šalių jaunuoliams. Po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo Vilniuje daugiau dėmesio buvo skiriama kunigų išsilavinimui bei drausmei, gausiau kurtos mokyklos, rūpestingiau mokyta tikėjimo tiesų. 1605 m. vyskupijoje buvo apie 700 bažnyčių, įskaitant tas, kurias užėmė protestantai. Daugelis jų dėl religinių kovų bei karų su Švedija ir Rusija sunyko, tačiau vyskupai stengėsi šventoves atstatyti. Pagal vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1651 m. reliaciją, vyskupijoje buvo 354 veikiančios bažnyčios. Nuo XVII a. vidurio valstybė išgyveno vis sunkesnius laikus, tačiau žmonių tikėjimas stiprėjo, didikų fundacijų dėka buvo statomos puošnios barokinės bažnyčios, suformavusios architektūrinį Vilniaus senamiesčio vaizdą.

1636 m. įsteigus Smolensko vyskupiją, jai atiteko tolimiausios rytinės Vilniaus vyskupijos sritys, tačiau šioji vis dar liko gana didelė. 1744 m. Vilniaus vyskupija buvo padalyta į 26 dekanatus, turėjo 388 parapines ir 74 filijų bažnyčias, 78 koplyčias ir 63 altarijas. 1767 m. buvo jau 444 bažnyčios, 70 filijų, 60 koplyčių. Kur kas rimtesni teritoriniai ir valdymo pokyčiai vyskupijos laukė XVIII a. pabaigoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žlugimo dienomis.

Per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1772 m. Vilniaus vyskupija prarado Vitebsko, Minsko, Mstislavlio ir dalį Polocko vaivadijų, kurios atiteko Rusijai. Šiose srityse imperatorė Kotryna II be Apaštalų Sosto sutikimo 1773 m. įsteigė atskirą Gudijos katalikų vyskupiją su centru Mogiliave, o 1782 m. jai suteikė arkivyskupijos titulą. Po ilgų derybų 1783 m. popiežius Pijus VI pripažino Mogiliavo arkivyskupiją.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Vilniaus vyskupija buvo visai panaikinta. Netrukus atkurta, ji neteko Knišino, Augustavo, Alytaus ir Simno dekanatų, kurie buvo priskirti naujai įsteigtai Vygrių vyskupijai, o dalis Polocko dekanato ir Minsko, Radoškovičių, Bobruisko dekanatai atiteko naujai įsteigtai Minsko vyskupijai.

1849 m. pertvarkant Rusijos imperijoje esančių vyskupijų ribas, nuo Vilniaus buvo atskirti 8 dekanatai (Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos), iš viso 93 parapijos, kurios prijungtos prie Žemaičių vyskupijos, o Naugarduko dekanatas priskirtas Minsko vyskupijai. Vilniaus vyskupijai grąžinti Radoškovičių, Sokulkos, Bielsko dekanatai ir dalis Polocko dekanato.

1869 m. visa Minsko vyskupija be Apaštalų Sosto žinios buvo vėl prijungta prie Vilniaus vyskupijos. Popiežiui Leonui XIII susitarus su Rusijos valdžia, 1882 m. bažnytiškai įtvirtinta dar 1798 m. caro Povilo I primesta Vilniaus vyskupijos subordinacija Mogiliavo metropolitui.

Lietuvą valdant carinei Rusijai, vyskupija patyrė skaudžių praradimų. Rusų valdžia uždraudė palaikyti tiesioginius ryšius su Apaštalų Sostu, uždarė beveik visus vienuolynus (po 1885 m. jų liko tik keturi), trukdė skirti vyskupus, varžė sielovadą. Labiausiai vyskupija nukentėjo dėl imperinės rusinimo politikos, į kurią mėginta įtraukti Bažnyčią, ir po 1863 m. sustiprėjusių carinės administracijos pastangų stačiatikinti katalikus. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas su jame veikusiomis teologijos studijomis, iš Vilniaus į Sankt-Peterburgą iškelta Dvasinė akademija, todėl vyskupija liko be svarbiausių intelektualinių ir švietimo centrų.

1910 m. Vilniaus vyskupijoje, padalytoje į 22 dekanatus, buvo 1.415.051 katalikas. Po Pirmojo Pasaulinio karo vėl įvyko teritorinių pasikeitimų. 1920 m. Lenkijai užėmus Vilnių ir didesniąją vyskupijos dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje liko 5 dekanatai su 63 bažnyčiomis ir 215.000 tikinčiųjų. Iš šios dalies 1926 m. buvo sudaryta nauja Kaišiadorių vyskupija. Sunkiausiu, permainingos valdžių ir jų savanaudiškų nusiteikimų Bažnyčios atžvilgiu kaitos laiku, 1918–1925 metais, Vilniaus Ganytojo pareigas kantriai ir išmintingai ėjo palaimintasis Jurgis Matulaitis.

1925 m. spalio 28 d. Vilniaus vyskupija buvo pakelta arkivyskupija su centru Vilniuje, o jos plotas padalytas į 30 dekanatų. 1939 m. arkivyskupijoje buvo 363 parapinės bažnyčios, 549 kunigai, 102 vienuoliai kunigai ir 1.485.484 tikintieji.

Kai 1939 m. spalio 10 d. Vilnius grįžo Lietuvai, kartu su sostine jai atiteko ir arkivyskupijos dalis su 118 bažnyčių, 217 kunigų ir 409.345 katalikais. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, komunistinė valdžia neleido sutvarkyti šios arkivyskupijos dalies valdymo.

Po Antrojo Pasaulinio karo didžioji Vilniaus arkivyskupijos dalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir atsidūrė sovietinių Lietuvos (81 parapija, 117 bažnyčių) bei Baltarusijos respublikų teritorijoje. Lenkijos pusėje liko Vilniaus bažnytinei provincijai priklausiusi Lomžos vyskupija ir pietvakarinis Vilniaus arkivyskupijos ruožas.

Sovietinės okupacijos metais arkivyskupijos tikintieji patyrė nuožmų valdžios persekiojimą. Arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo įkalintas ir 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime, o jo įpėdinis arkivyskupas Julijonas Steponavičius 1961 m. ištremtas už arkivyskupijos ribų ir tremtyje išbuvo 28 metus. Įkalinta daugiau kaip 20 kunigų. Bažnyčios veikla buvo varžoma – draudžiama dėstyti tikybą mokyklose ir katekizuoti vaikus, leisti religinę literatūrą, viešai išpažinti ir skleisti tikėjimą. Visos vienuolijos uždraustos, konfiskuota didelė dalis Bažnyčios nuosavybės (uždarytos 23 bažnyčios, taip pat ir Vilniaus katedra, kuri paversta paveikslų galerija).

Po Nepriklausomybės atkūrimo popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gruodžio 24 d. įkūrė Vilniaus bažnytinę provinciją, kurios ribos sutampa su Lietuvos valstybės sienomis, o jos metropolitu ir Vilniaus arkivyskupu paskyrė Audrį Juozą Bačkį.

1993 m. popiežius šventasis Jonas Paulius II su apaštališkuoju vizitu buvo atvykęs į Lietuvą, lankėsi Vilniuje, meldėsi Arkikatedroje, Aušros Vartuose, susitiko su tikinčiaisiais Šv. Dvasios bažnyčioje, Vingio parke, akademine bendruomene Vilniaus Šventų Jonų bažnyčioje. Šventasis Tėvas suteikė reikšmingų postūmių Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimui po totalitarizmo dešimtmečių.

2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskyrė Gintarą Grušą, kurio ingresas Vilniaus Arkikatedroje įvyko per arkivyskupijos globėjo šv. Jurgio minėjimą balandžio 23 d.