Šiandien, švęsdami Sekmines, mes ne tik minime Šventosios Dvasios atsiuntimą apaštalams Bažnyčios pradžioje, bet ir nuoširdžiai prašome Viešpatį naujai išlieti savo meilę, savo dovanas mums, Jo sukviestiems ir mylimiems vaikams. Ypač meldžiamės už tuos, kurie šiandien priims Sutvirtinimo sakramentą.
Brangus jaunime, netrukus Jūs priimsite Sutvirtinimo sakramentą – tai labai svarbus žingsnis krikščionio gyvenime. Žmogus gimsta iš kūno šiam regimam ir apčiuopiamam, tačiau laikinam pasauliui. Krikšto sakramentu jis gimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios amžinajam gyvenimui. Per Krikšto sakramentą žmogus gimsta kaip Bažnyčios narys. Labai svarbu suprasti, kad Krikštu mes tampame nariais Bažnyčios ne kaip institucijos, bet tampame nariais Bažnyčios, kuri yra Dievo šeima, Dievo Tauta. Dievo Tauta, kuri kartu keliauja į pažadėtąją žemę – į Tėvo namus.
O Sutvirtinimas yra sakramentas, kuriuo Bažnyčia ir jos galva Jėzus Kristus Jus priima į suaugusiųjų tarpą. Šiuo sakramentu Jūs tampate suaugę Bažnyčios akyse. Jūs įgyjate naujų teisių ir pareigų Bažnyčioje lygiai taip, kaip sulaukę tam tikro amžiaus visuomenėje galite balsuoti, būti šaukiami į karinę tarnybą ar sudaryti santuoką. Taip ir Bažnyčioje, dabar paženklinti Šventosios Dvasios ir gavę Jos dovanų, esate įpareigoti jas naudoti pagal savo pašaukimą.
Turite klausti Šventosios Dvasios: „Ką Tu norėtum, kad aš daryčiau su dovanomis, kurias man duodi? Kaip nori, kad jas panaudočiau?“ Šventoji Dvasia yra Asmuo, kuris mūsų širdžiai gali atnešti daug džiaugsmo, o asmenį pažįstame su juo kalbėdamiesi. Gavę Šventąją Dvasią įpraskite dažnai širdyje klausti Jos patarimo.
Jūs priimate Sutvirtinimo sakramentą arkivyskupo Teofiliaus metais. Arkivyskupas Teofilius mums rodo, ką Šventoji Dvasia gali nuveikti paprasto žmogaus gyvenime.
Teofiliui nelabai sekėsi mokslai. Jis neišlaikė egzamino ir dėl to negalėjo pabaigti gimnazijos. Jam trūko lotynų kalbos pažymio, kad galėtų įstoti į seminariją Vilniuje, todėl teko ieškoti kitos vietos, kur galėtų ruoštis kunigystei. Kai pagaliau įstojo į Petrapilio dvasinę seminariją Rusijoje, po metų iš ten išėjo, nes suabejojo savo pašaukimu. Tačiau kai galiausiai Teofilius tapo kunigu, jis atgal nesitraukė, kad ir kokių sunkumų jam teko patirti. Jis tris kartus buvo nuteistas, iš viso šešiolika metų praleido kalėjimuose ir lageriuose, tačiau visa tai priėmė ramiai ir net su humoru.
Grįžęs po paskutinio dešimt metų trukusio kalinimo Teofilius vėl ėmė valdyti Kaišiadorių vyskupiją. Pasklido kalbos, kad už tai jis vėl bus suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Į tokias kalbas arkivyskupas Teofilius atsakė: „Jei, einant pro krūmus, iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau… Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodinti, tas manęs nei kiek negąsdina.“
Arkivyskupas Teofilius niekada nemanė esąs tvirtas pats iš savęs nei sumanus, nei viską žinantis – visų šių dalykų jis tikėjosi iš Dievo, žinodamas, kad Dievas, paskyręs jam kelią, duos ir reikiamų dovanų tuo keliu eiti. Ir vyskupo, ir kalinio keliu jis keliavo atsiliepdamas į Šventosios Dvasios kvietimą, priimdamas Jos dovanas, būtinas tokiai kelionei.
Arkivyskupo Teofiliaus pavyzdys svarbus dar ir dėl to, kad liudija štai ką: jei būsite geri krikščionys, ir jūs patirsite persekiojimų. Įsižiūrėkite į Šventosios Dvasios dovanas. Jos skirtos tam, kuriam nelengva, kuriam reikia atsilaikyti, reikia veikti tiksliai ir ištvermingai. Sutvirtinimo sakramentu Jūs esate patepami misijai – būti Kristaus liudytojai pasaulyje.
Kryžiaus ženklas, kuris šventuoju Krizmos aliejumi bus nubrėžtas jums ant kaktos, yra tas ženklas, kuriuo jūs išskiriami iš pasaulio ir priskiriami Kristaus kariuomenei. Jis apginkluoja jus Šventosios Dvasios dovanomis, kad būtumėte geri Kristaus kariai. Jūs esate kovojančios Bažnyčios nariai. Tačiau kovojančios su kuo? Tai kova su melo tėvu šėtonu, kuris nekenčia žmogaus ir trokšta jo pražūties. Tai kova už šeimą, už pagarbą žmogaus gyvybei, už žmogaus – Dievo kūrinio – orumo gerbimą ir už žmogaus laisvę būti Dievo vaiku. Tai kova su kiekviena kliūtimi – mūsų išorėje ar mūsų viduje, – kuri kliudo vykdyti Dievo įsakymą savo mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Gerąją Naujieną“ (plg. Mk 16, 15).
Apaštalai, pilni baimės, Sekminių dieną buvo susirinkę viršutiniame kambaryje melstis kartu su Dievo Motina, kuri jau nuo apreiškimo momento patyrė, ką Šventoji Dvasia gali nuveikti žmoguje, kuris yra atviras Dievo valiai savo gyvenime. Pirmosios Sekminės parodė mums, ką Dievo Dvasia gali nuveikti silpnuose, baiminguose žmonėse, kaip jie tampa narsūs Dievo liudytojai.
Šiandien Dievas kviečia kiekvieną iš mūsų naujai atsiverti Dievo veikimui mumyse, tarti kartu su Marija ir su garbinguoju arkivyskupu Teofiliumi: „Teesie Tavo valia“ ir su įsimylėjusiųjų troškimu šaukti: „Ateik, Šventoji Dvasia.“
Jūs, kurie pasirengėte priimti Šventosios Dvasios dovaną Sutvirtinimo sakramentu, melskite šią valandą savo šventojo globėjo, kurį pasirinkote, užtarimo, arkivyskupo Teofiliaus užtarimo ir ypač Švenčiausios Mergelės Marijos užtarimo, kad Šventoji Dvasia rastų jūsų širdyje buveinę, kurioje pasiliktų kaip artimas bičiulis. Išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir tvirtumo Dvasia, žinojimo ir maldingumo Dvasia, pagarbios Dievo baimės Dvasia jus išsirinko ir paskyrė, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų (plg. Jn 15, 16). Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2017 m. birželio 4 d., Vilniaus Kalvarijos