Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos liturgija mus kviečia sustoti Gavėnios kelio viduryje. Laetare sekmadienis (lot. „Džiaukitės!“) skamba tarsi tylus, bet tvirtas kvietimas džiaugtis ne dėl to, kad viskas lengva, bet dėl to, kad žinome, kur link einame. Liturgija šiandien nusidažo šviesesne spalva – vilties, o ne triumfo ženklu.
Vis dėlto mūsų dabartinėje situacijoje džiaugtis nėra lengva. Meldžiamės už keturis Jungtinių Amerikos Valstijų karius, dingusius pratybų metu Lietuvoje, už jų artimuosius, kurie išgyvena nežinią, nerimą, skausmą. Kartu su jais – ir už visus, kurie ištisas valandas, dienas, naktis stengiasi juos surasti rodydami herojišką ištikimybę.
Šiandienos Dievo Žodis kalba tiesiog apie šią realybę. Evangelija kviečia mus į susitikimą su Tėvu – ne abstrakčiu, tolimu, bet su Gailestinguoju Tėvu, kuris kenčia, laukia, nepraranda vilties.
Šventojo Luko Evangelijos palyginimas, dažnai vadinamas sūnaus palaidūno palyginimu, iš tiesų daug giliau apreiškia Dievo Širdį. Tai pasakojimas apie tėvą, kuris nepaliauja tikėti, net kai nėra garantijų, net kai mylimo sūnaus elgesys visiškai atmeta jo meilę. Tėvas – tai Dievas, kuris kantriai budėdamas laukia, o pasirodžius sūnui – bėga jo pasitikti.
Tai vaizdas, kuris ypač skamba šiandien, kai ir mes, kaip tauta, kaip tikintieji, laukiame – nežinodami, bet tikėdami. Kaip tas tėvas, kuris neturi jokio užtikrinimo, kad sūnus sugrįš, bet jis nepraranda vilties.
Evangelijoje randame ir antrąjį sūnų – ištikimą, bet užkietėjusios širdies. Jo tarnystė buvo iš pareigos, o ne iš meilės. Ir tai Evangelijos įspėjimas visiems mums: neužtenka tik vykdyti, reikia mylėti.
Ir čia, brangieji, norisi pažvelgti į tuos, už kuriuos meldžiamės, – karius. Jie tarnauja dažnai nematomi, dažnai tyliai. Bet jų pasirinkimas giliai rezonuoja su Evangelija – tai tarnystė iš meilės. Jie gina savo šeimas, savo artimuosius, savo Tėvynę – iš meilės, o iš ne patogumo. Jie įžengia į pavojų, kad kiti galėtų saugiai ilsėtis.
Tai ne tik pilietinė ar profesinė pareiga – tai pašaukimas, Evangelijos liudijimo forma. Jie seka Gailestinguoju Tėvu, kuris nežiūri į save, o bėga gelbėti mylimojo.
Tragedijos turi paradoksalią savybę – jos suburia. Dingusių karių paieškos tapo vieta, kur susitinka įvairios tautos – JAV, Lietuva ir kiti sąjungininkai – vienybėje, kurioje nelieka „jie“ ir „mes“. Tik mes visi – žmonės, broliai, seserys, bendrakeleiviai.
Ši bendrystė, kurią matome realybėje, atspindi tai, ką Sinodas vadina „Bažnyčia, kuri eina kartu“. Nėra stipresnių liudytojų apie tikrąjį Dievo Tėvystės perkeičiantį veikimą, kaip žmonės, kurie meldžiasi ne tik už savus, bet ir už svetimus, kurie dirba ir aukojasi dėl brolių nežiūrėdami į pasą ar uniformą. Ši vienybė kviečia mus į tai, ką primena senas sukilėlių šūkis: „Už mūsų ir jūsų laisvę.“
Laetare sekmadienis mums sako: viltis nėra jausmas – tai pažadas. Pažadas, kad Dievas neapleidžia. Kad per kančią ateina šviesa. Kad Velykų rytas ateina, net kai dar gyvename Didžiojo Penktadienio šešėlyje.
Kristaus kryžius nebuvo pasaulio pabaiga – jis tapo durimis į Prisikėlimą. Ir tai yra mūsų tikėjimo centras. Tai šviesa, kurios spindulys jau matomas šiandienos liturgijoje. Ir mūsų maldose už dingusiuosius, už jų šeimas, už gelbėtojus – jau dega ši viltis.
Brangieji, esame vilties piligrimai. Mūsų kelias, kaip ir visų tikinčiųjų, eina per kryžių, bet jis eina gyvenimo link. Esame kviečiami tapti kaip tas tėvas – kenčiantys, bet viltingi. Kaip tie kariai – tarnaujantys iš meilės. Kaip ta Bažnyčia – einanti kartu su pasauliu, su vargstančiais, su kenčiančiais.
Šiandien girdime kvietimą: „Džiaukitės!“ Nes net ir patiriant skausmą Dievas artinasi. Net ir nelaimėje Jis bėga mūsų pasitikti. O mes drąsiai tikėkime, kad mūsų Gailestingasis Tėvas mus pasitiks, apkabins ir ves į amžinas Velykas. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025-03-30 Vilniaus arkikatedroje bazilikoje