Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“
Lapkričio 23 d., trečiadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks parodos „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ atidarymas.
Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės: Kamilė Jagėlienė ir Vaiva Vasiliauskaitė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Rita Pauliukevičiūtė, meno istorikė dr. Ruth Sargent Noyes, istorikas dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė.
Paroda veiks iki 2023 m. vasario 15 d.
Artimiausios ekskursijos po parodą vyks lapkričio 26 d., gruodžio 3 d. ir 10 d. 15.30 val. Bilietus galima įsigyti muziejaus kasoje arba „Paysera Tickets“ sistemoje.
Bažnytinio paveldo muziejaus paroda pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras, vadinamuosius corpisanti (lot. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid. – XIX a. vid. jie tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje.
Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.
1578 m. katalikiškoji Europa džiugiai sutiko Romos katakombų atradimą, kuris katalikiškosios reformos kontekste buvo suvoktas ir vertinamas kaip liudijimas, kad Romos bažnyčia stovi ant pirmųjų amžių kankinių, mirusių už savo tikėjimą, kaulų. Katakombos tapo „šventumo kasyklomis“. Jose atrastiems nežinomų šventųjų kūnams būdavo suteikiami vardai, relikvijoms išdavus autentiškumo dokumentus, palaikai užantspauduotose dėžėse būdavo siunčiami į įvairias Europos vyskupijas. Bažnytiniam Tridento susirinkimui (1545–1563 m.) patvirtinus relikvijų svarbą kasdieniam tikėjimui, ankstyvųjų kankinių kaulai įgijo platų morfologinį spektrą: nuo didžiausią paklausą turėjusių viso šventojo kūno relikvijų iki smulkių fragmentų.
Užuot nuslopinę platų Europos elito susižavėjimą relikvijomis, karai, suirutės ir Apšvietos amžius vėl paskatino aistrą relikvijų kultui. Nauju, tačiau paskutiniu Romos katalikų bažnyčios katakombų relikvijų platinimo etapu XVIII a. vid. – XIX a. vid. tapo katakombų relikvijų-skulptūrų reiškinys. Iš mišrių medžiagų ir katakombose rastų kaulų fragmentų specializuotose Romos dirbtuvėse buvo gaminamos šventus pamaldumo objektus ir prabangius meno kūrinius į viena sujungusios relikvijos-skulptūros, bendrais bruožais perteikiančios šventojo kankinio kūno pavidalą. Paprastai vaizduotos vyriškos, senovės Romos karius primenančios figūros su trumpa tunika, sandalais, kardu ir laurų ar gėlių vainiku bei palmės šakele. Šis ikonografijoje paplitęs įvaizdis funkcionavo kaip kankinystės simbolis, referuodamas į šventuosius, kurie, pasak hagiografinės tradicijos, krikščionių persekiojimo laikais tarnavo Romos kariuomenėje ir, nepaisydami mirties pavojaus, viešai atsivertė į krikščionybę,
Per katalikiškąją reformą atskirų kraštų Bažnyčių, tarp jų ir Lietuvos, ryšiai su Roma suintensyvėjo, vyskupai ir vienuolijų vyresnieji pradėjo gabenti atrastas „naująsias relikvijas“ į savo globojamas bažnyčias, didikai siekė jomis aprūpinti savo giminių mauzoliejus. Tokiu būdu parapijos gaudavo šventuosius globėjus. Įspūdingai papuoštos, šios relikvijos būdavo perkeliamos į stiklinius karstus ir išstatomos gerbimui, prie jų melsti malonių traukdavo piligrimai.
Pirmieji „šventuosius kūnus“ iš Romos į Lietuvą 1608 m. parsivežė jėzuitai. Po 23 metų, 1631 m. liepos 6 d., įvyko iškilmingas 39 šventųjų kūnų ir smulkesnių relikvijų įnešimas į Vilniaus bažnyčias. Tądien relikvijas gavo Vilniaus katedra, Šv. Kazimiero, Šv. Jono ir Šv. Ignaco bažnyčios. Iš didikų pirmasis katakombų šventuosius 1631 m. į Kodenį (dab. Lenkija) parsigabeno Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega (1558–1638). Keturi šventieji tapo Sapiegų giminės ir Kodenio miesto globėjais.
XVIII a. vid. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pradėtos vežti natūralaus dydžio relikvijos-skulptūros. Parodoje pristatomas, tyrėjų manymu, vienas ankstyviausių išlikusių corposanto (lot. k. „šventasis kūnas“) pavyzdžių Europoje – Valkininkų šv. Bonifaco relikvija-skulptūra. 1766 m. ją į Valkininkų pranciškonų vienuolyno bažnyčios Loreto koplyčią su iškilmėmis atgabeno Lietuvos pranciškonų provincijolas Antanas Bonaventūra Bujalskis (1726–1782). 1832 m. carinei valdžiai panaikinus konventą, relikvijos kartu su šv. Antano altoriumi buvo perneštos į dar nebaigtą statyti parapinę Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai buvusį vienuolyną susprogdino. 1970 m. atliekant bažnyčios rekonstrukciją, karstas su šv. Bonifaco relikvija-skulptūra buvo paslėptas po bažnyčios grindimis ir tik amžių sandūroje sugrąžintas į altorių.
Pirmą kartą eksponuojamas Buivydžių šv. Florijono „šventasis kūnas“. XVIII a. pab. Jį iš Romos atvežė Buivydžius valdžiusi Bžostovskių-Radziševskių giminė. Šiandien relikvija-skulptūra saugojama savo pirminėje vietoje – iš geležies gargždo pastatyto olos formos altoriaus įduboje, neįprastoje keturšonėje piramidės formos koplyčioje, kurioje laidoti šeimos mirusieji.
Paroda pasakoja apie geografiškai artimiausią išlikusią relikviją-skulptūrą – Mosare (dab. Baltarusija) esantį kankinio šv. Justino kūną. LDK bajoras, Zarečos seniūnas Antanas Tadas Košicas (g. 1720) jį po audiencijos pas popiežių Benediktą XIV iš Romos atvežė į savo giminės valdas Medile. Relikvijų perkėlimas įvyko XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje, todėl šv. Justinas taip pat laikytinas vienu iš ankstyvųjų corposanto. XIX a. viduryje „šventasis kūnas“ buvo pergabentas į Mosaro Šv. Onos Bažnyčios Švč. Mergelės Marijos altorių.
Ikonografiniai ir rašytiniai šaltiniai liudija apie neišlikusius corpisanti atvejus. Pavyzdžiui, XVIII a. antroje pusėje įvykusį Tado Pranciškaus Oginskio (1712–1783) inicijuotą kankinių šv. Fortunato ir šv. Teofilių translatio. Remiantis 1780 m. šv. Klemenso atveju Gardine, šventųjų kankinių relikvijų įnešimo iškilmės galėjo trukti net tris dienas, švenčiant tūkstančiams tikinčiųjų.
Po 1864 m. sukilimo, caro valdžiai uždarinėjant vienuolynus, katakombų šventųjų relikvijos buvo perkeliamos į kitus, dar tebeveikiančius konviktus, kaip tai nutiko su Vilniaus trinitorių vienuolyno šv. Valento ir šv. Fausto corpisanti, perėjusiais Vilniaus bernardinų globon. Fotografas Jerzy Hoppenas prieš Antrąjį pasaulinį karą dar spėjo užfiksuoti juos Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčioje abipus didžiojo altoriaus, tačiau koks buvo šių ir daugelio kitų Romos katakombų relikvijų-skulptūrų likimas po karo, nežinoma. Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, uždarinėjant bažnyčias, corpisanti buvo išbarstyti ir naikinti, vieninteliai išlikę pavyzdžiai – šv. Bonifaco ir šv. Florijono „šventieji kūnai“.
Bažnytinio paveldo muziejaus informacija