Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atsakydamas į „Omni Laiko“ skaitytojų klausimus, komentavo dabartinę padėtį Lietuvoje, Bažnyčios vaidmenį visuomenės gyvenime ir priminė, kad „būtina smerkti nuodėmę, bet neatstumti nusidėjėlio“. Kardinolas prisipažino, kad jo silpnybė – karštakošiškumas. Gal todėl pritrūksta kantrybės nusiųsti draugams SMS.
Bažnyčia negali tylėti, kai yra paminama tiesa, kai pažeidžiamos žmonių, piliečių teisės, kai sėjamas blogis
Ar laiške paraginote Rolandą Paksą atsistatydinti?
Kreipėmės į poną prezidentą kaip ganytojai į tikintįjį, nes jis ne kartą viešai deklaravo esąs katalikas. Kreipėmės ragindami įsiklausyti į savo sąžinės balsą, pagaliau pajusti atsakomybę Dievui, visai tautai ir ryžtis konkrečiam žingsniui. Žingsniui, kurio dėka sumažėtų įtampa, pasibaigtų susipriešinimas, kaltinimai, skaldantys tautą ir darantys didžiulę žalą nepriklausomai valstybei.
Norėčiau sužinoti jūsų asmeninę nuomonę apie Rolandą Paksą. Ar jis turi atsistatydinti? Kaip jūs vertinate tokį prezidentą, kuris tiki žiniuonėmis?
Dvasininko asmeninė nuomonė apie kitą asmenį nėra tas dalykas, kuriuo galima pasidalyti su kitais, viešumoje. Gerbiu kiekvieną žmogų, kai jis gyvena tiesoje ir vykdo tiesą. Asmens žmogiškojo orumo neleistina paniekinti net tuomet, kai jis netinkamai eina pareigas ir turi jas palikti, kai sutepa mundurą ir turi jį nusivilkti.
Apgailestauju dėl žmonių, ypač tikinčiųjų katalikų, pasitikėjimo burtininkais ir žiniuoniais. Tai visiškai nesuderinama su Bažnyčios mokymu. Katalikų Bažnyčios katekizmas sako: „Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankų (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas. Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe ir mylinčio Dievo baimės kupina, vien Jam priklausoma pagarba“ (KK 2116).
Kaip vertinate dabartinius prezidento vizitus po Lietuvą, tautos skaldymą per adventą? Iš kur imti tos meiles, kantrybės ir vilties, kai mus, pilietiškai mąstančius, ir atsakingas valstybines institucijas pats valstybes vadovas niekina ir kaltina?
Artimo meilė yra Didysis Dievo įsakymas, kuris yra neatskiriamas nuo Dievo meilės. Ir meilės, ir kantrybės, ir vilties semiamės maldoje iš Aukščiausiojo, jos teikia mus suprantanti bendruomenė – šeima, bičiulių ratas.
ąmoningi piliečiai, veikdami deramais, konstruktyviais pilietiniais būdais, taip pat stiprina viltį, kad vis daugiau žmonių atsakingai ir pagal sąžinę dalyvaus visuomenės gyvenime.
Artimo meilė pažįstama iš vaisių. Ar rinkiminiai šou, vieni kitų kaltinimai neša ramybę, taiką, brolišką meilę? Manau, kad tikrai ne.
Ar teisinga Bažnyčiai kištis į politiką?
Bažnyčia ir valstybė yra „nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosi šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės“, – cituoju sutartį tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos.
Visuomet gyniau ir ginu principą, kad Bažnyčiai, dvasininkams nedera dalyvauti partinėje politikoje, t.y. būti partijų nariais ir užimti renkamų pareigų, agituoti už ar prieš partijas ir pavienius asmenis. Tačiau dažnai nepagrįstai painiojama politika ir visuomeninis gyvenimas – visa tai, kas vyksta viešumoje ir paliečia kiekvieną Lietuvoje gyvenantį žmogų. Bažnyčia nėra atskirta nuo valstybės – jos bendradarbiauja, Bažnyčia nėra atskirta nuo visuomenės – ji dalyvauja visuomeniniuose procesuose.
Rūpinimasis žmogaus ir tautos gerove, pirmiausia dvasine gerove, rūpinimasis bendruoju gėriu ne tik leidžia, bet dargi įpareigoja Bažnyčią prabilti. Bažnyčia negali tylėti, kai yra paminama tiesa, kai pažeidžiamos žmonių, piliečių teisės, kai sėjamas blogis.
Ar dalies kaltės nekrinta ir Bažnyčiai dėl dabartinės susidariusios padėties? Juk Bažnyčios tarnai geriau galėjo paaiškinti tikintiesiems situaciją, kad jie nepakliūtų į demagogijos pinkles ir neišrinktų to nevertų asmenų. Tai ne politika, bet atsakomybė visuomenei.
Bažnyčia – turiu galvoje ir kiekvieną nuoširdžiai įsipareigojusį tikintįjį, ir dvasininkus – visuomet apgailestauja ir jaučiasi nepakankamai gerai vykdanti Kristaus misiją, kai žmonės elgiasi neatsakingai, pasiduoda keršto bei pykčio jausmui ir vienadienėms vilionėms, pamiršta principus ir įsipareigojimus tiesai, išgirdę abejotinus pažadus „įvesti tvarką“. Sutinku su jūsų nuomone, kad pagalbą žmonėms, idant jie „nepakliūtų į demagogijos pinkles“, reikėtų suprasti kaip atsakomybės visuomenei išraišką.
Tačiau visuomenės sąmoningumo ugdymas nėra trumpalaikės priešrinkiminės akcijos dalykas. Kritiškai vertinti kandidatų kalbas ir programas, atskirti gerus norus bei sąžiningus įsipareigojimus nuo „gražiai supakuotų“ savanaudiškų kėslų ar lengvabūdiškų pažadų piliečiai mokosi metų metus. Dvasininkų pastangos raginant visuomenę spręsti apie politikus iš jų darbų tėra vienas iš daugelio veiksnių.
Per praeitą prezidento rinkimų kampaniją, kaip ir prieš visus ankstesnius rinkimus, Lietuvos Vyskupų Konferencija kreipėsi į geros valios žmones nurodydama bendras gaires, kriterijus, kurie svarbūs kiekvieno demokratinio akto atveju. Bažnyčia kvietė aktyviai dalyvauti sprendžiant šalies reikalus ir balsuoti pagal savo sąžinę.
Noriu pacituoti 2002 m. gruodžio 9 dieną Lietuvos vyskupų parašyto laiško ištrauką: „Paremdama kurį nors kandidatą ar partiją, Katalikų Bažnyčia nutoltų nuo savo misijos laimėti Kristui visus žmones – ši nuostata jau ne kartą buvo paaiškinta. Tačiau ganytojai nori paraginti, kad kiekvienas pasinaudotų savo pilietine teise, nori atkreipti dėmesį į principus, kurių nedera išleisti iš akių. Primename, kad pasauliečiai turi moralinę pareigą gerai apmąstytu, krikščioniškomis vertybėmis grindžiamu valios pareiškimu dalyvauti sprendžiant politinius ir visuomeninius reikalus. […] Prezidento rinkimuose spręskite, kas vadovaus Lietuvos valstybei, atstovaus jai užsienyje, rūpinsis jos saugumu ir vykdys kitus Konstitucijos suteiktus įgaliojimus. Jūsų apsisprendimas lems, kas su kitų valstybių vadovais apie Europos ir pasaulio ateitį kalbėsis kaip lygus su lygiais. Moralinis autoritetas, asmeninis sąžiningumas ir padorumas – tai dorybės, kurių dėka prezidentas gali vienyti tautą bendram gėriui, būti aukščiau partijų, atsispirti politinių ir ekonominių grupių spaudimui. Sunku tikėtis prezidentinio orumo, teisingumo ir principingumo iš tų, kurie yra melavę, kaitalioję savo pažiūras ir bendražygius, susaistyti įsipareigojimų verslo partneriams“.
Palieku gerbiamiems „Omni Laiko“ naršytojams spręsti, ar šis pasergėjimas atitiko ikirinkiminę ir šiandienę situaciją. Tai nebuvo kišimasis į politiką ir kilo iš vyskupų atsakomybės tikintiesiems. Ganytojai įpareigoti aiškinti tikintiesiems jų pareigas ir ugdyti sąžinę, tačiau jokiu būdu negali nurodinėti atskirų asmenų, už kuriuos dera balsuoti.
„…būtina smerkti nuodėmę, bet neatstumti nusidėjėlio“
Ką šiandien gali padaryti kunigai, kad visuomenė neliktų suskaldyta prezidentinio skandalo akivaizdoje?
Visų pirma malda. Ir kunigai, ir vyskupai ir kiekvienas tikintysis maldoje kreipdamasis į Dievą gali ir turi prašyti, kad Aukščiausiasis suteiktų išminties, stiprybės, kantrybės jam ir kitiems žmonėms, visai tautai ir jos vadovams. Dievas tyliai kalba į kiekvieno žmogaus sąžinę. Visiems reikia melstis už susitaikinimą. Dažnai aukoju šv. Mišias šia intencija. Yra net specialios, labai gražios šv. Mišių maldos, skirtos susitaikinimui. Raginu visus pamilti tiesą ir išdrįsti jos ieškoti, nepasiduoti emocijoms ir demagogijai. Reikia ypač atidžiai skirti du dalykus: būtina smerkti nuodėmę, bet neatstumti nusidėjėlio.
Kokias įvardytumėte svarbiausias šiandienos Lietuvos visuomenės problemas?
Manau, kad labai stinga žmonių, kurie išdrįstų nuoširdžiai ir pasiaukojamai tarnauti visuomenei, kiekvienam kitam žmogui, o ne saviems interesams. Lietuvoje dar nėra suformuota ir įgyvendinama apgalvota ir sąžininga socialinė politika – rūpinimasis šeima, vaikais, ligoniais, seneliais ir vargstančiais. Netolygiai dalijamas dėmesys sostinei ir mažiems miesteliams.
Tiesa, yra tokių žmonių, kurie skundžiasi vien dėl to, kad skųstųsi, kuriems „visos valdžios vienodai blogos“, kurie nelinkę dalytis nepriklausomos valstybės kūrimo našta ir nori jau šiandien gyventi kaip TV serialuose rodomi milijonieriai. Užuot į tokius piliečius numojus ranka ar juos smerkus, reikia pagelbėti jiems atsipeikėti, gerais pavyzdžiais įtikinti, kad nuolatinė gerovė sukuriama tik nuoširdžiu darbu.
O neįsiklausius į dešimčių tūkstančių išties vargstančių, negaunančių darbo ir pagrįstai nusivylusių žmonių lūkesčius, avantiūristai ir demagogai nedels ir nesivaržys pasinaudoti jų bėdomis, idant dar labiau pagilintų abejones demokratija. Neįsiklausymas į kitų rūpesčius, geranoriškų pastangų girdėti, suprasti ir pamilti kitą stoka nėra vien politikų ar valdininkų, vien verslininkų ar žemdirbių – tai visos visuomenės problema.
Bažnyčiai reikia nuolat apsivalyti, nes joje kartu gyvena ir šventieji, ir nusidėjėliai
Kokią jūsų nuomonė dėl celibato panaikinimo? Kuo blogesnis ar geresnis stačiatikių popas už katalikų kunigą?
Nenoriu kalbėti apie celibato panaikinimą ar išlaikymą. Verčiau pažvelkime į tikrąją celibato vertę ir grožį. Tai Kristaus sekimas, visiškas atsidavimas jo dieviškajai misijai žemėje. Atsidavimas, kaip sako šv. Paulius laiške Efeziečiams, „nepadalyta širdimi“. Nevedęs kunigas yra daug laisvesnis atlikti savo pareigas, dalyti savo tarnystę visiems, kuriems jos reikia.
Beje, ir Stačiatikių Bažnyčioje vyskupai yra renkami tik iš nevedusiųjų dvasininkų.
Kaip vertinate tas publikacijas žiniasklaidoje, kur parodomos neigiamos Dievo tarnų gyvenimo pusės? Ar neigiama nuostata žurnalistų atžvilgiu neprimena R. Pakso minčių?
Dvasininkų paklydimų išties pasitaiko. Dėl to labai apgailestaujame, ieškome priemonių, kaip nusidėjusiam kunigui ar kitam Bažnyčios žmogui padėti atsiversti, pasitaisyti. Tam tikslui yra numatytos ir specialios Bažnytinės sankcijos. Nemanau, kad žiniasklaida tinkamai pasitarnauja visuomenei, iškeldami tik neigiamus faktus. Norėtume, kad joje būtų daugiau garbingo, doro gyvenimo, nuoširdaus tarnavimo artimui pavyzdžių. Tačiau dar svarbiau, kad atskleisdama blogybes, t.y. imdamasi uždavinio, kuriam sakosi skirianti daugiausiai dėmesio ir pastangų, žiniasklaida nesigriebtų šmeižto, manipuliacijų, vengtų svaidytis nepagrįstais, neteisingais kaltinimais.
Aš ir kiti vyskupai esame išties griežtai kalbėję apie atvejus, kai žurnalistai neleistinai kėsinosi į asmens orumą, kai piktavalių ar už savo veiksmus neatsakingų žmonių prielaidas žiniasklaida pateikė kaip faktus. Tačiau tai buvo atsiliepimai apie konkrečius straipsnius, laidas ar jų ciklus. Žinau, kad dėl neseno vyskupų laiško buvo nuoširdžiai įsižeidusių dorų žurnalistų, tačiau taip atsitiko todėl, kad jie neperskaitė viso teksto, o tik žinių agentūrų pranešimus, kuriuose cituotos kelios parinktos ištraukos. Galime prisiimti kaltę, kad ėmėmės per mažai pastangų, idant visas laiškas pasklistų kuo plačiau, tačiau drauge tai pamoka ir žurnalistams – jų profesija reikalauja naudotis pirminiais šaltiniais, o ne santraukomis. Visi Bažnyčios Lietuvoje dokumentai, taip pat ir vyskupų laiškai, pareiškimai, komunikatai skelbiami internete adresu www.lcn.lt.
Taigi niekada neturėjome neigiamos nuostatos į žiniasklaidą apskritai. Bėgant metams vis atviriau ir aktyviau bendradarbiauju ir su spauda, ir su radijo stotimis bei televizijomis, atsiliepiu į jų siūlymus ar prašymus. Šie atsakymai – toli gražu ne pirmas kartas, kai Lietuvos vyskupai „kalbasi“ su interneto naršytojais.
Nedrįsčiau teigti, kad absoliučiai visose pastarojo meto publikacijose prezidento tema buvo išlaikyti žurnalistinės etikos reikalavimai, tačiau girdėjome ar skaitėme pirmiausia kompetentingų komisijų ir asmenų keliamus įrodytus faktus, kurie byloja apie pažeistus tautos ir žmonių interesus. Neteko girdėti, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė būtų atsisakiusi įdėti Rolando Pakso šalininkų argumentus, juo labiau neleistų pasinaudoti savo eteriu ar spaudos plotu paties prezidento pozicijai paaiškinti. Todėl neatrodo, kad jo kaltinimai žiniasklaidai yra pagrįsti.
Ar Lietuvos Bažnyčiai nereikia apsivalymo ir atsivėrimo visuomenei? Taip laimėtų ir kunigija, ir Lietuvos visuomenė.
Bažnyčiai reikia nuolat apsivalyti, nes joje kartu gyvena ir šventieji, ir nusidėjėliai. Išpažintis, atgaila – tai kasdienis kiekvieno tikinčiojo kelias.
Bažnyčia nori ir stengiasi būti atvira visuomenei, tačiau ji tai daro pagal savo mokymą, kuris įpareigoja ginti gyvybę, žmogų, šeimą. Ji nepataikauja žmonių įgeidžiams ir dėl to dažnai susilaukia kaltinimų, kad yra dogmatiška, atsilikusi ar panašiai.
Bažnyčia, kaip ir kiekviena padori šeima, savo negeroves visų pirma siekia pati išsiaiškinti, o ne pulti jas komentuoti per TV ar kitose viešose vietose. Visi turime mokytis rimtai, be užgauliojimų ir kaltinimų kalbėtis. Bažnyčiai yra priimtina su žiniasklaida leistis į tokį pagarbų dialogą ir ji tai daro. Tačiau iš abiejų pusių pageidautinas santūrumas, objektyvumas ir pagarba, o ne išankstiniai nusistatymai ir vienpusiški kaltinimai.
Apie Bažnyčios nuostatas
Ar jums neatrodo, kad šiuolaikinėje visuomenėje Katalikų Bažnyčios autoritetas sustiprėtų, jeigu ji šiek tiek pakeistų ar sušvelnintų savo požiūrį į reprodukcinės sveikatos politiką, taip pat taptų šiek tiek tolerantiškesnė seksualinių mažumų (ne visų – bet bent jau homoseksualių žmonių) atžvilgiu?
Prasilenkimas su tiesa niekados nesustiprina autoriteto. Tokia sveikatos politika, kuri pažeidžia moralinius principus, silpnina šeimos instituciją, negali būti priimama ir toleruojama. Tai būtų prigimtinės žmogaus teisės – teisės gyventi – paneigimas.
Kitas dalykas, kad Bažnyčia kartais kritikuojama neįsiklausiusi į jos požiūrį, nemėginanti suprasti jos argumentų. Antai per pastaruosius metus ne kartą buvo viešai teigiama, esą Bažnyčia yra prieš dirbtinį apvaisinimą. Bet tai netiesa. Bažnyčia laiko priimtinu dirbtinį apvaisinimą in vivo sutuoktinio sėkla. Nepritariame tik apvaisinimui mėgintuvėlyje, spermos bankams ir kitiems dalykams, kurie gresia manipuliacijomis žmogaus gyvybe. Panašiu keliu reikėtų detalizuoti ir kitus klausimus, susijusius su „reprodukcija“ – man nepriimtinas jau pats šis terminas, nes kalbame ne apie gyvūnus, o apie žmogų, šeimą, vaikus…
Man keista sąvoka „seksualinė mažuma“. Žmogaus prigimtyje yra įrašyta, ar esi vyras, ar moteris. Bažnyčia atidžiai studijuoja ir seka homoseksualizmo problemas, kurios dažniausiai kyla iš seksualinės brandos stokos. Bažnyčia niekada nesmerkė tokių žmonių, atvirkščiai, nori jiems padėti gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau Bažnyčia nesutinka, kad homoseksuali praktika su visais iš jos išplaukiančiais padariniais būtų vadinama „žmogaus teise“, nes tai priešinga pačiai žmogaus prigimčiai.
Ar Katalikų Bažnyčios dogmos netapo per sunkios šiandienos visuomenei? Juk turbūt sutiksite, kad kai kurie reikalavimai yra tik Šv. Rašto interpretacija.
Nesuprantu, kokios dogmos jums užkliuvo? Švenčiausiosios Trejybės? Marijos nekaltojo prasidėjimo? Dogma yra tikėjimo dalykas, kuris grindžiamas Šventuoju Raštu ir šimtmečių tradicija.
O gal turite galvoje disciplininius reikalavimus tikinčiajam, pavyzdžiui, pasninkų tvarką? Ji XX a. buvo pakeista, supaprastinta atsižvelgiant į šiuolaikinio gyvenimo ypatybes, o labiausia į tai, jog sąmoningas katalikas turėtų suprasti, kad susilaikymu išmokstame geriau save kontroliuoti, kad pasninkas – tai ne išoriškas tam tikrų patiekalų ar veiksmų atsisakymas, o pirmiausia vidinis aktas.
Vis dėlto manau, kad jums kliūva ne dogmos, bet krikščioniškas žmogaus suvokimas, žmogaus vizija, jo apsisprendimų vertinimas – tai, kas sudėtingesne kalba vadinama krikščioniškąja antropologija. Jos ir iš jos kylančių sprendimų, konkrečiai taikomų žmogaus moraliniam gyvenimui, nevalia atsisakyti ar pakoreguoti (kaip jūs sakote, palengvinti), kaip nevalia „pataisyti“ Šventojo Rašto ar nuspręsti, kad koks nors Dievo įsakymas, pavyzdžiui, „nekalbėk netiesos“, nebeatitinka šiandienių „realijų“.
Nepaisant sociologinių tyrimų (kurie nežinia ką rodo), ar, jūsų nuomone, Bažnyčia Lietuvoje yra dar moralinis autoritetas? Juk į hierarchų žodžius neįsiklausoma (ryškiausias pavyzdys – Lolišvili istorija).
Bažnyčia niekada nesiekia „autoriteto“, kuris dažniausiai suvokiamas kaip galimybė ar noras tiesiogiai daryti įtaką visuomenės gyvenimui. Bažnyčia skelbia tiesą, kreipiasi į žmonių sąžinę, trokšta bendrojo gėrio ir ragina jį rinktis, gina laisvę skelbti savo mokymą, – tai pripažįstama ir Konstitucijoje.
Patyrinėję sociologų duomenis, aptiktume įdomių paradoksų, kurie toli gražu ne visuomet liūdina. Apmaudu, kad nemažai laikančių save krikščionimis, katalikais tiki reinkarnacija, karma ar panašiai. Bet, kita vertus, kur kas daugiau žmonių Lietuvoje pritaria Bažnyčios mokymui apie gyvybę, priešinasi „mirties kultūrai“, nei lanko sekmadienines pamaldas. Daugiau kaip keturiems penktadaliams lietuvių Dešimt Dievo įsakymų – svarbi atrama priimant moralinius sprendimus.Apie Katalikų Bažnyčios ateitį Lietuvoje
Jūsų nuomone, kokie ezoteriniai judėjimai, sektos ateityje Lietuvoje turės didžiausią įtaką?
Nebijau sektų. Manau, kad Lietuvoje žmonės jau gana pajėgūs jas atskirti. Labiau pavojingas yra vadinamasis „Naujasis amžius“, kuris supainioja, sumaišo dvasingumą su psichologiniais ir psichoterapiniais dalykais. Sumaišo taip, kad net gana išprususiems tikintiesiems labai sunku atskirti pelus nuo grūdų.
„Naujojo amžiaus“ tradicijos sąmoningai trina realias kūrėjo ir kūrinijos, žmonijos ir gamtos, religijos ir psichologijos, subjektyvios ir objektyvios tikrovės skirtybes. Tai reiškia, kad supainiojami Vakarų kultūroje visuomet aiškiai skirti dalykai. „Naujasis amžius“ tiesiog minta iš tos painiavos.
Jis sėja įsitikinimą, kad asmuo pats vienas kuriąs savo tikrovę. Tai daugeliui patrauklus, bet iliuzinis įsitikinimas. Rimčiausią ir didžiausią problemą kelia kančios ir mirties klausimas: žmonės, turintys sunkių negalių ar sergantys nepagydomomis ligomis, jaučiasi apgauti ir pažeminti girdėdami sakant, kad jie patys kalti dėl savo nelaimės. Mūsų ribotumas yra gyvenimo dalis, jis neatsiejamas nuo mūsų kūriniškosios egzistencijos. Liūdna, kad kai kurie žmonės tai suvokia ir į amžinąjį gyvenimą kviečiantį Dievą atsigręžia tik mirties patale.
Ar nematote tokio pavojaus, kad po kelių dešimčių metų Katalikų Bažnyčia Lietuvoje bus tik viena iš daugelio kitų religijų ir konfesijų (ir ne pati didžiausia)?
Vienintelis dalykas, kuris būtų iš tiesų baisus – jei Dievas mus apleistų. Tačiau giliai tikiu Gerojo Ganytojo meile.
Kol buvo stiprūs tėvų ir vaikų saitai, tikėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Šiandien vis daugėja tų, kurie tikėjimą renkasi it apsipirkinėdami pasaulinėje religinės pasiūlos mugėje. Tačiau kas gi belieka žmogui, kuriam šeima nesuteikė vienos iš svarbiausių gyvenimo atramų?
Ateityje krikščionybės žavesį pirmiausia rodys Bažnyčios narių liudijimas, jų pasitikėjimas, ramumas, kantrumas, linksmumas ir konkreti meilė artimui. O visa tai yra tikėjimo gyvenimo, kurį maitina autentiška asmeninė malda, vaisiai.
Lietuvoje vis daugiau atsiranda žmonių, kurie tampa musulmonais. Kaip tai vertinate?
Manau, kad Lietuvoje augančio musulmonų skaičiaus problema yra labai išpūsta; statistika, kuri buvo pateikta šiam klausimui skirtose spaudos publikacijose, byloja tik apie labai retus pavienius perėjimo į islamą atvejus. Persergėjimais ir gąsdinimais dėl tariamo musulmonų antplūdžio, matyt, pasirūpina tie, kurie tikisi šios problemos eskalavimo dėka pasipelnyti. Kadangi islamas nepagrįstai siejamas su terorizmu, dar prisideda įtarumas svetimšalių, pabėgėlių atžvilgiu, tai galima iš valdžios išsireikalauti lėšų „problemos tyrimui“, „procesų stebėjimui“ ir panašiai.
Tarp Lietuvoje nuo seno gyvenančių islamo išpažinėjų ir krikščionių niekuomet nėra kilę jokių konfliktų ar nesusipratimų. Su keliais šimtais naujai atvykusiųjų dar neteko susidurti, tačiau viliuosi, kad viskas vyks taikaus tarpreliginio dialogo dvasia.
Kokia yra bendra Bažnyčios turto vertė?
Nuskaistinantis Dievo ir žmogaus santykis, sielos išganymas ir amžinasis gyvenimas. Bet jūs, matyt, klausiate ne apie šią sąmatą?
Tuomet, ką reiškia – turto vertė? Ar pamenate, kaip gabenant į Paryžių M. K. Čiurlionio paveikslus jie buvo apdrausti kažkokia milijonine suma, bet visi pabrėžė, kad tai neturi nieko bendra su jų tikrąja verte. Kaip įvertinti Vilniaus Arkikatedrą ar Onos bažnyčią, Pažaislio vienuolyną, Kryžių kalną?
Jeigu kalbėtume apie Vilniaus arkivyskupijos biudžetą, tai galiu pasakyti, kad jis nuolat yra deficitinis. Negaliu užtikrinti kaimo klebonų pragyvenimo, ypač sunku surasti lėšų pasenusiems ir sergantiems kunigams, negalime sutaisyti visų prakiurusių stogų ir turime vis naujų kitų buitinių problemų. Ypač skaudu, kad negalime mokėti gerų algų pasauliečiams, kurie angažuojasi dirbti Bažnyčiai.
Daugelis atliekamų darbų yra finansuojami iš aukų, kurios atkeliauja iš užsienio. Nežinau, kaip tektų verstis, jeigu jos pasibaigtų.
Apie tikėjimą
Kas yra tikėjimas? Kodėl jis yra krikščionybės kertinis akmuo? Kaip išlaikyti tikėjimą sunkiomis valandomis? Kaip jį stiprinti?
Tikėjimas – tai šviesa, kuri mus nušviečia ir teikia prasmę mūsų gyvenimui. Tikiu, kad mano egzistencija yra Kūrėjo dovana, o gyvenimas – kelionė pas Dievą, sugrįžimas pas jį. Tai kelionė į mylinčio Tėvo namus, o tikėjimas šioje kelionėje rodo kelią, tarsi saulė, jį nutvieksdama ir sušildydama.
Kuo sunkesni išbandymai mus ištinka, tuo labiau negalime jų pakelti be tikėjimo. Kai jau atrodo, kad Dievas mus apleido, melskime Viešpaties, kad jis teiktų mums tikėjimą ir stiprintų jį. Malda – asmeninė ir bendruomeninė, Šventasis Raštas ir prasmingi dvasiniai skaitiniai, pokalbiai su dvasios tėvu padeda tikėjimą auginti, stiprinti, juo gyventi.
Ar jus kartais apninka abejonės dėl savo tikėjimo?
Taip, kartais, tačiau retai, dvejonės aplanko. Tai tarsi tamsa šviesai užgesus. Tačiau greit nuvaikau tuos debesis. Tokiais atvejais kreipiuosi pagalbos tiesiai į Dievą, prašydamas: Dieve, sustiprink mano tikėjimą. Mane palaiko ir sutvirtina mintis, kad per visą Bažnyčios istoriją nuo Kristaus laikų atsiranda žmonių, kurie viską palieka dėl Dievo meilės. Jie tiki ir pasitiki Dievu, moka kentėti ir mylėti. Tikėjime negali būti vien „protingo“ pasirinkimo. Tikėti – tai rizikuoti savo žemiškuoju gyvenimu dėl Dievo.
Gerbiamasis kardinole, norėčiau jūsų paklausti, kaip būtų galima savo netikintį draugą priartinti prie tikėjimo kelio? Galėtų kilti mintis, kad jis ne man skirtas žmogus ir tiesiog neverta daugiau savęs kankinti, tačiau širdis plyšta prarandant šį žmogų…
Aš pats pasirinkau kunigystės kelią, norėdamas savo draugus patraukti prie tikėjimo, dalytis su jais savuoju tikėjimu, kuris degė mano širdyje ir tarsi joje neišsiteko.
Kartais pasitaiko, kad atsimuši tarsi į sieną. Žmogus vengia arba tiesiog nenori kalbėti apie tikėjimą. Kartais jis „pyksta“ ant Dievo. Tuo atveju yra tik viena išeitis: likti šalia to žmogaus, gerbti jį, melstis už jį ir turėti viltį, kad ateis laikas, kai ir jam atsivers akys.
„Be jokios abejonės, jei vėl reikėtų rinktis, pasirinkčiau kunigystės kelią, nes juo eidamas esu laimingas“
Būtų malonu iš jūsų sužinoti, kokių motyvų vedami jaunuoliai stoja į kunigų seminarijas?
Tikrasis ir vienintelis motyvas – būti Kristaus pašauktam ir visiškai atsiduoti Dievo ir žmonių tarnystei Bažnyčioje. Tačiau gyvenime ne taip dažnai pasitaiko visiškai grynos jaunuolių intencijos. Dažnai įsimaišo ir žmogiški dalykai: noras save realizuoti, baigti aukštąją mokyklą ir taip toliau.
Seminarijoje praleistas laikas kaip tik ir skiriamas tam, kad jaunuolis galėtų išgryninti savo pašaukimo intenciją. Visas seminarijos ugdymas nukreiptas keturiomis pagrindinėmis kryptimis: žmogiška, dvasinė, intelektinė ir sielovadinė branda. Tik brandi asmenybė yra pajėgi atlikti Dievo skirtą misiją žemėje.
Jeigu galėtumėte rinktis savo gyvenimo būdą iš naujo, ar vėl rinktumėtės kunigystę?
Be jokios abejonės, jei vėl reikėtų rinktis, pasirinkčiau kunigystės kelią, nes juo eidamas esu laimingas. Tik norėčiau dar labiau atsiduoti savo misijai.
Italų rašytojas ir semiotikas Umberto Eco yra sakęs, kad žmogus yra religiška būtybė. Tai, kad krikščionybės vaidmuo viešajame gyvenime nyksta, o žmonės pradeda tikėti burtininkais ir magais, nerodo gilios tikėjimo krizės?
Krikščionybės vaidmuo viešajame gyvenime susijęs su jos vaidmeniu asmeniniame gyvenime. Kai žmonės stokoja asmeninio tikėjimo, jų viešasis įsipareigojimas krikščioniškai tradicijai ar krikščioniškoms vertybėms – kaip namas ant smėlio.
Mūsų dienomis daugybė žmonių sklando tarp tikrumo ir netikrumo. Yra teigiančių, kad krikščionių religija patriarchališka, kad politinės institucijos negeba pagerinti pasaulio, kad įprastinė medicina neįstengia žmonių veiksmingai gydyti. Visa tai pagimdo aplinką, kurioje žmonės žvilgsnį kreipia į būrimo salonus ir astrologų kontoras.
Tai žmonių atsakas į šiuolaikinę kultūrą ir drauge tos kultūros vaisius. Žmogaus kultas, klestėjimo kultūra, vartojimo kultūra formuoja nuostatas, kad viskas, taip pat ir tikėjimo nešamos malonės, turi būti gaunamos taip pat sparčiai, kaip sumuštinis greito maisto užeigoje. Krikščionybė kviečia įsipareigoti, o magai žada rezultatą tuoj pat ir be jokių pastangų. Anksčiau ar vėliau jų klientai suvokia, kad tas rezultatas buvo iliuzinis, kad gal psichologinės įtaigos dėka padėjo nugyventi vieną kitą dieną, bet… sugriovė gyvenimą.
Klausiate, ar tai tikėjimo krizė? Ne, veikiau tai netikėjimo krizė – krizė, į kurią žmogus patenka dėl tvirto ir gilaus tikėjimo stokos. Tai žmogaus drama, nes būdamas ne vien kūniška, bet ir dvasine būtinybe, žmogus negali prasmingai bei laimingai gyventi be tikrų dvasinių dalykų.
Apie asmeninį gyvenimą
Ar galite viešai išduoti savo „mažas nuodėmes“?
Netinka sakyti „maža nuodėmė“. Nuodėmė randasi, kai žmogus tarp gėrio ir blogio sąmoningai apsisprendžia blogiui; kai pasirinkdamas tarp Dievo ir savęs paiso savo norų patenkinimo, o ne Dievo valios.
O jeigu kalbate apie silpnybes – tai turiu prisipažinti, kad esu karštakošis, greitai užsidegu, tačiau greitai ir atsileidžiu. Pyktis mano širdyje neužsilaiko. Mane mama visada vadindavo „išdykusiu“. Toks ir likau, kartais mėgstu šiek tiek kitus paerzinti, paprovokuoti.
Kada paskutinį kartą buvote paplūdimyje ir kokiame?
Iki šiol atostogas Lietuvoje dažniausiai praleisdavau su tėveliais. Jų netekęs, šią vasarą keletą savaičių praleidau su senais draugais, jų šeimomis – vaikais, anūkais – Prancūzijoje. Vasara buvo karšta, todėl daug maudžiausi, plaukiojau jūroje buriniu laivu.
Ar žiūrite Lietuvos televiziją? Kokios laidos labiausiai patinka?Kuo, jūsų nuomone, gera ir kuo bloga Lietuvos žiniasklaida?
Deja, turiu labai nedaug laiko. Stengiuosi nepraleisti „Panoramos“, retkarčiais pasižiūriu arba pasiklausau kitų žinių – pasirenku tai vieną, tai kitą kanalą, palyginu pateiktą informaciją. Kai kada, kai nagrinėjamos mane dominančios temos arba kitų paskatintas, pažiūriu „Spaudos klubą“, „Prašau žodžio“. Dar mano TV tvarkaraštyje – „Šventadienio mintys“. Suprantama, nepraleidžiu Europos krepšinio čempionato.
Sunku kalbėti apie visos Lietuvos žiniasklaidos gerąsias ypatybes ar ydas – ji gana įvairi. Džiaugiuosi, kai žurnalistai užima pilietiškai atsakingą laikyseną, įspėja visuomenę apie gresiančius pavojus, kai mėgina analizuoti situaciją, palyginti ir apsvarstyti kelias nuomones, deda pastangų suprasti skriaudžiamą žmogų ir jam padėti.
Apmaudu, kai pataikaujama prasčiausiam skoniui, žaidžiama ydingu smalsumu, mėgaujamasi pigiomis sensacijomis, saviems komerciniams tikslams išnaudojamas žmonių skausmas, neapdairumas, trypiamas asmens orumas…
Didelė bendra blogybė, kad stinga diferenciacijos, žurnalistų ir savininkų aiškaus apsisprendimo, kokią etinę laikyseną ir visuomeninį vaidmenį jie prisiima. Nepuoselėju iliuzijų, kad išnyks bulvariniai laikraščiai ar TV realybės šou. Tačiau turiu vilties, kad atsiras ir dienraščių, ir TV kanalų, kurie aiškiai pasirinks rimtosios, padoriosios žiniasklaidos poziciją.
Kokią paskutinę grožinę knygą perskaitėte?
Daugiausiai skaitau teologines ir dvasines knygas. Visai neseniai perskaičiau naujai italų kalba išleistą Gondalez–Balado ir J. N. Playfooto knygą „Mano gyvenimas“. Šioje knygoje yra surinkta neseniai šventąja paskelbtos Motinos Teresės žodžiai ir liudijimai. Kita knyga, kuri man labai patiko, – tai „New York Times“ bestseleris „Jo Šventenybė Jonas Paulius II ir šių laikų istorija“. Ji parašyta Carlo Bernsteino ir Marco Politi, žurnalisto, kuris visą savo gyvenimą stebėjo Vatikano gyvenimą. Šioje knygoje labai meistriškai susieta puiki žurnalistika, drama, istorija ir biografija.
Apie informacines technologijas
Ar naudojatės internetu? Kokius internetinius puslapius peržiūrite?
Taip, jau išmokau. Neklaidžioju po internetą be konkretaus tikslo – peržvelgiu „Omni“, „Delfi“, Vatikano puslapius, Katalikų interneto tarnybos rengiamą svetainę. Kartais pasinaudoju internetu, kai nespėju pamatyti kokios svarbios TV laidos.
Ar siuntinėjate mobiliuoju telefonu SMS?
Kažkaip nesiseka. Pritrūkstu kantrybės. Man mielesnis gyvas pokalbis, kad ir mobiliuoju telefonu.
Koks juokingiausias nuotykis nutiko, besinaudojant kompiuteriu?
Dažniau jis mane supykina, negu prajuokina, nes ne visuomet manęs klauso. Ne kartą pasitaikė pačiam sau parsisiųsti savo paties rašytus laiškus.
Ar, jūsų nuomone, internetas atneša daugiau gero ar blogo (omenyje turiu tokius atvejus, kai internetas panaudojamas pedofilijos tinklams užmegzti ir pan.)?
Kiekviena komunikavimo priemonė tėra priemonė. Internetas yra jauniausia ir daugeliu atžvilgių galingiausia iš tų naujųjų komunikavimo būdų, kurie per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų daugybei žmonių leido vis labiau įveikti laiką ir atstumą. Internetas yra galingas švietimo ir kultūrinio praturtinimo, komercinės ir politinės veiklos, vienas kito supratimo įrankis; jis taip pat gali tarnauti religijos reikalui.
Tačiau yra ir antroji medalio pusė. Komunikavimo priemones, taigi ir internetą, kai kas pasitelkia siekdami išnaudoti, manipuliuoti, dominuoti ir gadinti. Internetas šiandien neša didelę naudą ir žada būti dar naudingesnis ateityje, tačiau netinkamai naudojamas jis gali pridaryti ir daug žalos. Lemtingas žodis čia būtų tvarka ir atsakomybė – valstybių, teisėsaugininkų, kompiuterių specialistų ir verslininkų, svetainių kūrėjų ir kiekvieno naršytojo.
Kuo aštresnis peilis, tuo apdairesnis turi būti tas, kuris riekia duoną. O vaikams aštrių peilių be deramos suaugusiųjų priežiūros išmintingi tėvai apskritai neduoda. Šis principas visiškai tinka ir internetui. Man labai gaila tėvų, kurių vaikų galva pramušta internetu. Kiek nuostabių dalykų jie nepatiria ir nepamato, nes tampa priklausomi nuo neva „stebuklingos dėžutės“.