Brangūs broliai ir sesės Kristuje,
šiandienos Evangelijos pradžioje girdime Jėzaus žodžius: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Sunkūs žodžiai. Kieti žodžiai. Bet Jėzus, jei įsiklausom į jo pamokymus, dažnai meta tokius iššūkius, kad tie, kurie nori sekti paskui jį, suprastų tikrą jo kelią.
Dievas, davęs mums gyvybę ir šeimą, nenori, kad mes jų nebrangintume ar nemylėtume. Šiuo mokymu Jėzus atskleidžia pamatinę tiesą pirmiausia apie save. Ir apie mus pačius. Turim savęs paklausti, kas gali ištarti tokius žodžius. Jėzų sekė gausi minia. Daugelis iš jų matė jame mokytoją. Dar daug kas šiame pasaulyje jį mato tik kaip genialų ir didį mokytoją, kurio pavyzdžiu verta sekti, bet jis jiems yra tik vienas iš daugelio kitų išminčių, kurie yra buvę šios žemės istorijoje. Jei atidžiai įsiklausysime į jo žodžius, į jo mokymą, mes suprasime, kad tai nėra mums galima pasirinkimas – laikyti Jėzų tik garsiu mokytoju.
K. S. Luisas apie Jėzų rašė, kad jei įsiklausome į jo pamokymus, turime prieiti vieną iš trijų išvadų: arba tas žmogus yra melagis, arba jis išprotėjęs, arba jis iš tikrųjų yra Visatos Viešpats. Paprastas mokytojas nėra vienas iš trijų pasirinkimų. Ir jeigu jis yra Visatos Viešpats – ką mes susirinkę bažnyčioje ir išpažįstame – tai mūsų santykis su juo turi būti tik toks – Jėzus turi būti pirmoje vietoje mūsų gyvenime, nes nuo jo mes esame visiškai priklausomi ir niekas kitas negali teisėtai užimti, uzurpuoti tos pirmosios vietos. Bet kas, kuris bando išstumti jį iš tos vietos, tampa mūsų gyvenime stabu ir svetimu dievu.
Tai yra mūsų nuolatinis pavojus – kad pinigai ar galia, mūsų aistros ar materialinės gėrybės, mūsų noras, kad kiti mus gerbtų ir įvertintų, priklausymas kokiai nors politinei partijai ar judėjimui, net mūsų šeima ar tėvynė gali pretenduoti atimti Dievo pirmenybę mūsų gyvenime. Tai iš tikrųjų kelia pavojų, nes tai paveikia mūsų galimybę įgyvendinti tą misiją, kurią Dievas mums suteikė, dėl kurios jis mus sukūrė ir į kurią pašaukė.
Mes turime nuolat budėti, kad kas nesiglemžtų į Dievo vietą. Tai darome kasdien. Ir darome žinomais būdais, kurie mums yra perduoti paties Jėzaus Evangelijoje: malda, nuolatinė malda, pasninkas, kad neprisirištume prie tų dalykų, kurie bando užimti Jėzaus vietą, ir išmalda bei gailestingumo darbai. Šių priemonių nuolatinis naudojimas padeda užtikrinti, kad kas kitas neužims Dievo vietos mūsų gyvenime.
Marija yra tobulas tokio gyvenimo kelio pavyzdys. Arkangelui apreiškus, kad ji taps Išganytojo Motina, ji iš karto atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Ir visą gyvenimą ji pirmenybę visame kame skyrė Viešpačiui. Nei nepaaiškinamas nėštumas, nei išbandymai bėgant į Egiptą netrukdė jai vykdyti Dievo plano. Ji nepasilaikė Sūnaus tik sau, netrukdė, laikui atėjus, vykdyti jam skirtą misiją ir kartu atidavė savo Sūnų į dangiškojo Tėvo rankas stovėdama po kryžiumi.
Bet kaip ji, jauna Nazareto mergaitė, sugebėjo atpažinti Dievo valią? Juk mums kiekvienam sunku tai padaryti – būti tikriems, kad žinome, kur Dievas mus kviečia, kam mes sukurti. Arkangelo žodžiuose girdime tą atsakymą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Panašiai mes girdėjome šios dienos pirmajame skaitinyje: „Žmogus negi gali atspėti Dievo mintį? Ar pats jis pajėgia suvokti jo valią? Mirtingųjų mintys baimingos, nedrąsios ir užmojai mūsų netvarūs, neaiškūs. Kas nuosprendžius tavo galėtų žinoti, jei tu išminties jam nebūtum suteikęs ir dvasios šventos iš aukštybių atsiuntęs?“ (Išm 9, 17).
Marijos pašaukimas, jos nuolankumo kelias rodo ir mūsų kelią šiame gyvenime. Dievas yra paskyręs kiekvienam žmogui gyvenimo kelią ir asmeninę gyvenimo misiją. Kaip Marija, turime būti atviri išgirsti mus šaukiantį Dievą, Dievo balsą ir į jį atsiliepti.
Pirmasis pašaukimas yra pašaukimas į šventumą – panašėti į Dievą, į Dievo meilę, sugebėti priimti tai, ką Dievas nori, o ne tai, ką aš sau sugalvoju. Tokie popiuliarūs šiomis dienomis žodžiai „aš noriu“, pastatant save patį į sprendimo centrą. Kaip svarbu, kad mes sugebėtume išgirsti Dievo balsą ir sugebėtume pasakyti: „Dievas nori.“ Kaip dažnai leidžiame savo aistroms ir norams nustatyti savo sprendimus – mažus ir didelius. Dievo planai realizuosis mūsų gyvenime, jei išgirsim jo žodį ir Dievas tikrai išliks pirmoje vietoje mūsų gyvenime.
Marija, Lietuvos Globėja, globoja kiekvieną iš mūsų. Jos užtarimas padeda mums atpažinti ir vykdyti Dievo planą mūsų asmeniniame gyvenime, bet taip pat ir mūsų visuomeniniame gyvenime, mūsų tėvynės istorijoje. Melskime, kad su Marijos pagalba sugebėtume išlaikyti Viešpatį pirmoje ir svarbiausioje vietoje mūsų asmeniniame ir šeimos gyvenime ir kad Viešpaties balso sekimas būtų ir mūsų visuomenės vedlys. Marija, Lietuvos Globėja, melski už mus. Amen.
+ Gintaras Grušas
Homilija, sakyta Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, atlaiduose.
2022 metų rugsėjo 4 diena, Trakai
Kviečiame dalyvauti Vilniaus arkivyskupijoje veikiančių bendruomenių, judėjimų ir organizacijų vasaros stovyklose. Sąrašas pildomas. Atnaujinta 2022-08-04
A. a. kunigas Albert Bortiak (1972–2000–2022)
