Agne

Brangūs broliai ir sesės Kristuje,

retas atvejis kunigui, kai pats Jėzus jam pasako, apie ką jis turi šį sekmadienį pamokslauti. „Pirmasis sekmadienis po Velykų, – rašė šv. Faustina savo dienorašty, – turi būti Gailestingumo šventė. O kunigai šią dieną turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą“ (Dien., 570). Apie tą šventę Jėzus šv. Faustinai sakė: „Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo gelmės, išlieju visą jūrą malonių sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio (Dien., 699).

Neatsitiktinai šio sekmadienio Evangelija kalba apie Išpažinties, Sutaikinimo sakramento įsteigimą, kai pats Jėzus įgalina savo apaštalus atleisti nuodėmes. Jis ateina ir sako jiems: „Ramybė jums.“ Ir Jis teikia jiems savo ramybę. Bet kartu Jis šv. Faustinai sako: „Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį“ (Dien., 699). Žodžiai, kuriuos Jėzus naudoja, yra apie vandenį – tiek apie gailestingumo jūrą, tiek apie šaltinį, apie gailestingumo gelmes. Tai primena mums trokštantį žmogų, kuris nejaučia troškulio, ir jam dėl to gresia mirties pavojus. O Jėzus kviečia ateiti prie šaltinio, semtis iš jo. Jei žmogus pats nejaučia ar negali ateiti prie to šaltinio – Jis prašo mūsų, jo draugų, tam žmogui padėti: atnešti vandens ar net pastatyti lašelinę, kad žmogus nenumirtų. O kur rasti tą gailestingumo šaltinį?

Evangelijose Jėzus aiškiai mums pasako, kur jį rasti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jono Evangelijoje rašoma: „Jei kas trokšta teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37). „Kas ateina pas mane – niekuomet nebealks, ir kas tiki manimi – niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Kas yra tas gailestingumo šaltinis? Tai yra pats Kristus, Kristaus kūnas įvairiuose jo pavidaluose. Kaip ir šiame paveiksle vaizduojamas. Bet taip pat Kristaus kūnas, kuris yra Bažnyčia per Sakramentus, per šventųjų bendravimą.

Jėzus kalba apie šį paveikslą kaip gailestingumo šaltinį. Sako Faustinai: „Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570). Nuo pat pirmo sakinio Dienoraštyje Faustina apie tai ir rašo: „O, amžinoji Meile, liepi tapyti savo šventąjį atvaizdą ir atskleidi mums nesuvokiamą savo gailestingumo šaltinį, laimini, kas prie spindulių Tavųjų artėja, ir bąla kaip sniegas pajuodusi siela“ (Dien., 1).

Paveikslas mums duotas, kad mes galėtume Jėzui pažiūrėti į akis ir jam ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Bet duoti ir Sakramentai. Apie šią šventę Jėzus kalba: „Kuri siela prieis išpažinties ir šv. Komunijos, gaus visišką kalčių ir bausmių atleidimą, tą dieną bus atvertos visos Dievo užtvankos, per kurias teka malonės“ (Dien., 699). Kaip minėjau, Gailestingumo sekmadienį Evangelijoje pristatytas Sutaikinimo sakramentas, nuodėmių atleidimas. Jėzus taria savo apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22–23).

Šv. Faustina rodo mums pavyzdį: ji kalbasi su Dievu per savo nuodėmklausius. Ji daug išmoksta apie Dievo gailestingumą per savo nuodėmklausius. Ji pati sako: „Daugiau reikšmės teiksiu nuodėmklausio žodžiui negu visiems nušvitimams, kuriuos gaunu vidujai, kartu“ (Dien. 680). Gal mes ir trokštam, kad Dievas prabiltų mums tiesiai kaip Faustinai, bet jis duoda mums tą galimybę – einant išpažinties pažiūrėti Jėzui į akis per nuodėmklausį ir ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“

Taip pat ir šv. Komunijoje – sugebėti eucharistinėje Ostijoje pamatyti Jėzaus veidą, kaip jį matė šv. Faustina. Pažiūrėti Jėzui į akis ir ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Per Sakramentus, ypač šiuos du Sakramentus, kuriuos Jėzus pabrėžia šiandienai prieiti prie jo gailestingumo šaltinio, – yra teikiami kunigų. Ir išskirtinai kunigų. Todėl taip svarbu, – kaip Faustina ir darė,– melstis už savo kunigus. Melstis, kad jie galėtų ištikimai vykdyti savo tarnystę, melstis, kad būtų kuo daugiau gerų kunigų, kunigų pašaukimų. Tokiu būdu mes galime ir priimdami Komuniją priimti gailestingumą viduje ir jį nešioti savo širdyje, semtis iš to gailestingumo šaltinio.

Bažnyčioje gailestingumo šaltinis taip pat yra šventųjų bendravimas. Šv. Faustina nuolat meldėsi už kitus: gyvus ir mirusiuosius, aukojosi už juos ir tokiu būdu rodė gailestingumą. Tam ir duotas mums per ją Gailestingumo vainikėlis: būdas save ir kitus žmones atvesti prie to gailestingumo šaltinio. Besimelsdami šaukiamės Kristaus aukos galios: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes.“ Nepaliaudama kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau, – sakė Jėzus Faustinai. – Kas tik jį kalbės, patirs didelį gailestingumą mirties valandą“ (Dien., 687).

Jėzus, kuris yra pats šaltinis, kaip ant kryžiaus kabėdamas, taip ir šv. Faustinai sakė: „Trokštu.“ „Trokštu, kad visas pasaulis pažintų mano gailestingumą, ir nesuvokiamų malonių trokštu teikti sieloms, kurios pasitiki mano gailestingumu“ (Dien., 687).

Per devyndienį mes atskiras grupes žmonių atvedėme prie to gailestingumo šaltinio – melsdamiesi vainikėlį pavedėme juos Dievo Gailestingumui. „Jokiai sielai, – sakė Jėzus, – kurią atvesi pas mane, pas mano gailestingumo šaltinį – niekam neatsakysiu.“

Ne tik maldomis, bet ir gailestingumo darbais mes atvedame kitus prie Dievo gailestingumo šaltinio. Ir taip mes esame kviečiami pasižiūrėti Jėzui į akis savo brolyje ir seseryje. Pažiūrėti į akis tų, už kuriuos meldžiamės, gyvųjų ir mirusiųjų, ir matyti jose Jėzų. Ir jam ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Išgirskime šiandien kvietimą ateiti prie gailestingumo šaltinio, kad priimtume Dievo teikiamą ramybę ir vestume kitus prie šio gailestingumo šaltinio. Ramybė Jums!

+Gintaras Grušas
Homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį, sakyta Dievo Gailestingumo Šventovėje Vilniuje 2023 metais

Kunigų diena Dievo Gailestingumo savaitėje Vilniuje

Trečiadienio, balandžio 12 d., rytą Dievo Gailestingumo šventovėje į šv. Mišias rinkosi kunigai. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Gintaras Grušas. Homilijoje arkivyskupas, remdamasis Evangelijos ištrauka (Lk 24, 13–35), kaip Jėzus po Prisikėlimo kelyje į Emausą sutinka mokinius, kalbėjo kunigams:

„Jėzus eidamas kelyje su mokiniais ir mus moko, kad, kai lydime žmones, reikia be galo daug kantrybės. Jis nepradėjo jų barti, jis su jais kalbėjosi, kalbėjosi leisdamasis išgirsti jų rūpesčius ir nušviesti juos Dievo žodžio šviesa. Ir Jėzus leidosi į santykį ir troško to santykio kelyje, bet ir sugebėjo priimti kvietimą sustoti, pavalgyti kartu, pasilikti tam vakarui su jais. […]”

Arkivyskupas homilijoje kalbėjo apie tai, kaip sutikus Jėzų gailestingumas išsiskleidžia mūsų gyvenimuose:

„Tai yra Gailestingumo patirtis šiame kelyje. Gailestingumo patirtis mūsų sinodiniame ėjime, Bažnyčios ėjime amžinybės link. Gailestingas, nes nepalieka mūsų rūpesčiuose ir nežinioje, bet eina kartu su mumis per gyvenimą ir visus gyvenimo sunkumus. Gailestingas, nes Jis pats mums save atskleidžia, kad mes galėtume Jį pažinti ir neliktume tamsoje. Gailestingas, nes Jis atleidžia mums mūsų nuodėmes, mūsų nusikaltimus, kaip ir jiems atleido. Jėzus neprikaišiojo jiems, kad jie paliko Jį sunkiausiu momentu, nebuvo po kryžiumi Jo kančioje ir mirtyje. Jis jiems eidamas kelyje rodo savo gailestingumą, kurio pavyzdžiu esame pašaukti sekti. […]”

Per Kalėdas minime Šviesą, kuri atėjo į šį pasaulį. Ir Jono Evangelijoje minima, kad „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Didįjį Penktadienį, po Jėzaus kančios ir mirties, žemę apėmė tamsa, bet po kančios, nevilties ateina Prisikėlimas.

Kai patiriame tamsą, kyla abejonių, ar išvis šviesa dar įmanoma. Tamsa – tai Kristaus mirtis ant Kryžiaus, tamsa – tai kapo duobė, tamsa – tai pasaulis, toliau skęstantis savo nuodėmėse. Tamsa – besitęsiantis karas ir žūstantys Ukrainos žmonės. Turbūt daugeliui norisi klausti, ar dar ilgai tęsis ši tamsa?

Bet Kristus prisikėlė – šviesa nugalėjo tamsą. Jo prisikėlimas neleis mums paskęsti tamsoje. Jis atneša šviesą ir viltį. Kristus pats yra šviesa, kurią pažįstame, pamilstame, gyvename toje šviesoje.

Linkiu šviesių šventų Velykų. Būkime Šviesos vaikai, rinkimės šviesą ir atspindėkime ją kitiems.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, 2023 m. Velykos

Dievo Dvasia ant manęs, kadangi mane Viešpats yra patepęs (Iz 61, 1).

Pateptasis – tai ne tik Jėzus apibūdinimas, tai yra pagrindinis Jo titulas. Kristus graikiškai reiškia pateptasis. Mesijas hebrajiškai reiškia pateptasis. Ir Jis pats prisistato kaip tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia. Nuo Senojo Testamento laikų aliejais patepami kunigai, pranašai ir karaliai. Jie yra paskirti ir įgalinti vykdyti Dievo jiems suteiktą misiją.

Šiandien šventinsim aliejus, kad turėtume įrankius teikti sakramentus Dievo tautai. Bet tas įgalinimas yra ir perkeitimas. Aliejais bus patepamas Anglijoje karalius Karolis III gegužės mėnesį. Tie aliejai, kurie bus naudojami karūnacijoje, specialiai buvo pašventinti graikų ortodoksų ir anglikonų vyskupų Kristaus kape Jeruzalėje.

Aliejai yra skirti įgalinti mus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Dievo valią. Kaip Jėzus, kuris atėjo vykdyti Tėvo valią, o ne savąją. Dievas nuo seno naudoja įvairius įrankius, kad mes, kaip bendradarbiai, galėtume įvykdyti misiją, kuri mums yra suteikta.

Sakramentams naudojama duona ir vynas, aliejus ir vanduo. Bet svarbiausia – tai yra Šventosios Dvasios veikimas, kuris perkeičia duoną ir vyną. Perkeičia ir įgalina mus pačius. Krikštu žmogus yra perkeistas tapti Dievo vaiku. Kunigystės šventimuose per rankų uždėjimą, maldą, aliejų patepimą mes buvome perkeisti būti Dievo kunigais, vykdyti labai ypatingą misiją – vesti Dievo tautą ir kartu su ja keliauti Dievo karalystės link. Esame paženklinti ir įgalinti.

Eucharistinėje maldoje kartojasi frazė „Šventosios Dvasios galia“. Ta galia graikų kalboje yra dynamis (gr. δύναμις), šį žodį mes geriau žinome savo kalba kaip „dinamitas“ – sprogimo galia. Mes pamirštame, kad ją nešame viduje. Visi krikščionys, bet ypatingu būdu – kunigai. Tas patepimas, kurį mes gavome, mus perkeitė.

Žinome tris sakramentus, kurie palieka neišdildomą žymę – Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė. Jie yra mums skirti, kad mes eitume šventumo keliu ir vestume Dievo tautą šventumo keliu. Būtina, kad nepamirštume, jog tuo keliu eidami (kaip išgyvensime per ateinančias dienas), mes irgi nešame mums suteiktą kryžių, mes nešame kartu su Jėzumi jo kryžių. Negalime pamiršti, kad mes tai darome ir tą galią nešame moliniuose induose – mūsų žmogiškume ir mūsų silpnume. Mums reikia tų pačių sakramentų, kuriuos teikiame kitiems, kad liktume ištikimi savo pašaukime.

Šiose Mišiose netrukus atnaujinsime kunigystės pažadus. Tą darome nešdami ir savo nuodėmes, savo neištikimybes kelyje, kuriuo einame. Ir mes nesame pirmi. Šį vakarą, Paskutinės vakarienės Mišiose, prisiminsime didžiulę išdavystę, kurią padarė vienas iš apaštalų – Judas. Atsiminsime, kaip Petras iš baimės išsižadėjo paties Jėzaus. Bet Jis nepalieka mūsų vienų. Kaip ir Petrui po Prisikėlimo Jėzus užduoda klausimą „Ar mane myli?“, taip ir šiandien, atsiliepdami į mūsų kunigystės pažadų klausimus, atsakydami „noriu“ išreiškiame: taip, Jėzau, tu žinai, kad aš tave myliu – nepaisant savo klaidų, savo silpnumų. Ir kartu mūsų santykis su Juo keičiasi. Pora santuokoje kasdien atnaujina pasiryžimą vienas kitam nepaisant sunkumų, bet jų tarpusavio meilė keičiasi metai iš metų. Taip ir mes einame kunigystės kelyje. Mūsų santykis su Jėzumi irgi keičiasi, auga, gilėja.

Atnaujinant pažadus šiandien – mums vienas iš svarbių priminimų, kad ne tik mes sakome Jėzui: žinai, kad aš tave myliu, bet ir Jis primena mums, kad Jis mus myli, kad Jis mus pasirinko šiai misijai pagal savo valią, o mes sutikome eiti tuo keliu. Ir aš kaip jūsų vyskupas noriu šiandien dar kartą jums padėkoti, kad nežiūrint sunkumų, nežiūrint nuovargio kas dieną atsikeliate ir pasakote Jėzui: taip, toliau tarnausiu, nes, Viešpatie, žinai, kad tave myliu.

Klausimų šiandien mažiau nei šventimų dieną: ar norite atnaujinti, ar norite dar labiau susivienyti su Viešpačiu Jėzumi? Jis traukia mus vis giliau į santykį su Juo. Tai, kas buvo pasakyta apaštalams per Paskutinę vakarienę, yra taikoma ir mums: „Jus aš draugais vadinu.“ Mes esame kviečiami ne tik būti tarnais, mes esame kviečiami būti artimais Jėzaus draugais. Tai reiškia su Juo kasdien nešti kryžiaus naštą, bet kartu nenuleisti akių nuo Prisikėlusiojo šlovės spindesio ir jo mums teikiamos ramybės.

Santykis su Jėzumi yra pirmas dalykas, o tai, ką mes darome Dievo tautai, – yra antrasis: aukoti Mišias, kitas pamaldas, skelbti Dievo žodį, nuoširdžiai rūpintis sielomis sekant Kristaus pavyzdžiu. Iš artimo santykio per maldos gyvenimą esame kviečiami drąsiai žengti į dvasinės kovos lauką ir rūpintis sužeistaisiais, dažnai karo lauko ligoninės sąlygomis, kaip mini Šventasis Tėvas. Būti, kaip giedosime prefacijoje, pasiruošę gyvybę už Kristų ir žmonių išganymą atiduoti. Tą mes pasižadėjom savo kunigystės šventimų dieną, tą mes atnaujiname ir šiandien. Patepti būti kunigais, aukojančiais auką, ir patys būdami ta auka, užtardami maldoje ir teikdami sakramentus. Mes patepti būti pranašais, mokytojais, Dievo Karalystės šaukliais. Mes esame patepti tarnauti.

Šiomis dienomis išgyvensime naujai Velykų slėpinį ir tai mums primins, kad giliausioje tamsoje negalime pamiršti, kad Šviesa nugali. Kad Šviesa nugalėjo tamsą, kad Kristus nugalėjo mirtį ir duoda jėgų Šventosios Dvasios galia vykdyti mums patikėtą krikščionio ir kunigo misiją. Atverkime savo širdis, kad Viešpaties Dvasia ir Jo galia atnaujintų mūsų kunigystę šiandien. Ir atnaujintų Šventosios Dvasios veikimu kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris mus pašaukė, patepė ir siunčia į šį pasaulį, kad Jis galėtų visą pasaulį išgelbėti. Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas Krizmos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2023 m. balandžio 6 d.