Didžiojo šeštadienio skambesys ─ ne garsus varpų džiaugsmas, o tyla. Tyla kupina laukimo. Bažnyčia šiandien tyli. Kristaus kapas užritintas, altoriai – nuogi, o pasaulis tarsi sulaikęs kvapą laukia to, kas netrukus nutiks – šviesos triumfo prieš tamsą.
Tyla yra seniausia pasaulyje malda. Taip meldėsi Jėzus, Mozė, Abraomas, Jonas Krikštytojas ir daugelis kitų. Triukšmingame nūdienos pasaulyje tyla tapo prabanga. Sunku bent akimirką išbūti be pašalinių garsų, negeisti muzikos ar kito žmogaus balso, užpildančio nuobodžią ar, priešingai, pernelyg iškalbingą širdžiai tylą. Esame triukšmo, šurmulio ir nerimo epochos karta, bandanti nugalėti tylą, nes ši galingesnė už triukšmą.
Tačiau tyla reikalinga net didžiausiems apaštalams, kurie sukasi it vijurkai pasaulyje. Štai šv. Motina Teresė nepradėdavo dienos darbų be adoracijos. Apie tylą jį sakė: „Dievas yra tylos draugas. Tyla mums leidžia į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Tyloje randame naujų jėgų ir tikrą vienovę.“
Kristus dažnai rinkdavosi tylą: atsiskirdavo melstis, tylėjo prieš savo teisėjus, nes Jis žinojo, kad galia slypi ne žodžių gausoje. Galia pasireiškia klusniai priimant Tėvo valią. Popiežius Benediktas XVI, remdamasis šv. Ignoto Antiochiečio žodžiais, sakė: „Kas suprato Viešpaties žodžius, tas supranta Jo tylėjimą, nes Viešpatį pažįstame Jam tylint.“ Šventajame Rašte matome Viešpaties paraginimą: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7─8).
Šiandien skęstame garsuose. Net tylą suvokiame kitaip. Kaip populiarioje dainoje „Luktelk“ skambantys žodžiai: „Stovime tyloje grojančio radijo.“ Regis, tyla nebėra tyla, ji apipinta garsais. Tačiau Jonas Paulius II savu laiku teigė, kad tyla neišvengiama gyvenimo dalis: „Turime pripažinti, kad mums reikia tylėjimo, persmelkto adoruojamo Dievo buvimu. Jo reikia teologijai, kad galėtų iki galo išsiskleisti kaip išminties ir dvasios mokslas. Jo taip pat reikia maldai, kad niekuomet nepamirštume, jog išvysti Dievą – tai nulipti nuo kalno taip švytinčiu veidu, kad jį tektų pridengti gobtuvu […]. Jo reikia ir pamokslininkams, kad išvengtų iliuzijos, jog daugžodžiavimas gali padėti patirti Dievą. Jo reikia mūsų žmogiškosioms pastangoms, kad neužsisklęstume kovoje be meilės ir atleidimo. Galiausiai jo reikia šiandieniniam triukšmo apkurtintam žmogui, kuris nebemoka tylėti, nes tyloje bijo sutikti save, atidengti savo bedugnę, iš kurios kyla klausimas apie prasmę. Visi tikintieji ir netikintieji turi išmokti tylėti, kad leistų kalbėti Dievui tada ir taip, kaip Jis nori, o mes galėtume suprasti Jo žodį.“
Didysis šeštadienis yra slenkstis. Tai dar ne Prisikėlimas, bet ir nebe mirtis. Tai laikas, kai viskas atrodo sustingę – tačiau būtent čia gimsta viltis. Didysis šeštadienis kviečia sustoti, įsiklausyti ir pasiruošti sutikti Šviesą, kuri nepaliaujamai artėja.
Tylos metu galime pažvelgti į save. Kuo aš tikiu, kai džiaugsmo nėra? Ar mano viltis išlieka, kai gyvenimas lyg kapas? Ar mano viltis ištveria, kai viskas atrodo prarasta? Tylos metu galime tiesiog būti. Tyloje galime susitikti Tą, kurio laukiame.