Mylimieji,
Žvelgiant į Gailestingojo Jėzaus paveikslą man atrodo, kad tarp mūsų matau Prisikėlusį Jėzų ir girdžiu mums sakomus Jo žodžius: Ramybė jums! Viešpats kviečia mus šiandien žvelgti į Jo pervertą šoną ir drauge su ap. Tomu sušukti: Mano Viešpats ir mano Dievas! Nors Kristus pasakė: Palaiminti, kurie tiki nematę, tačiau mes turime progą matyti iš Jo širdies sklindančius malonės spindulius, kuriuos Jis pats norėjo mums parodyti.
Dievo gailestingumo šventė yra mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo šventė. Jos dėka girdime garsų skelbimą, kad Dievas yra Tėvas, kuris myli savo vaikus neskaičiuodamas jų nuodėmių, pasiruošęs jas atleisti ir padaryti mus laimingus. Jis su nepailstančia meile eina ieškoti savo vaikų ir kviečia juos sugrįžti prie savo gailestingos Širdies. Dieviška meilė viršija bet kokį žmogišką supratimą ir logiką. Šią Tėvo meilę mums atskleidžia Jėzus Kristus, kuris kaip įsikūnijęs Dievo Gailestingumas dalyvauja žmonijos istorijoje. Antrajame skaitinyje šiandien girdėjome apaštalą Joną sakantį: O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus (1 Jn 5, 5).
Per mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Gailestingasis Jėzus trokšta, Šventosios Dvasios galia, perduoti Dievo Gailestingumą šio amžiaus žmonėms. Tai yra žmogaus ir Dievo susitikimo vieta, kur žmogaus nuodėmė ir silpnumas metasi į Dievo meilės ir gailestingumo jūrą, kad joje atgautų savąjį tyrumą, kuris per Krikšto sakramentą buvo dovanotas kaip mūsų tapatumo ženklas. Šis Dievo ir žmogaus susitikimas padeda mums geriau suvokti savo uždavinį žemėje. Gailestingoji meilė, ištryškusi iš pervertos Jėzaus Širdies, trokšta būti priimta ir perduota žmonėms, kuriems jos be galo reikia.
Dievo Gailestingumas yra meilės triumfas. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, – sako šv. ap. Jonas (1 Jn 4, 7). Tai žinia mūsų pavargusiai ir nusivylusiai žmonijai, kuri blaškosi ieškodama ramybės ir džiaugsmo ten, kur jo nėra ir negali būti. Nėra meilės be Dievo. Tik iš Dievo Širdies ištryškusi meilė yra pajėgi pasotinti alkaną žmogaus širdį ir paversti ją mylinčia, sugebančia atjausti ir padėti. Dievas nėra tas, kuris baudžia ir engia, bet tas, kuris myli ir duoda. Tokia yra Geroji Žinia, kurią mes, krikščionys, esame pašaukti perduoti, nes Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli (1 Jn 4, 16).
Pirmaisiais krikščionybės amžiais žmonės, matydami krikščionis, kalbėjo: pažiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą. Ši tikinčiųjų tarpusavio meilė uždegė netikinčių širdis ir jas atvėrė Dievo malonei. Ir šiandien meilė kartu su įtikinamu gailestingumu stebina pasaulį, keičia asmenų, šeimų ir viso pasaulio veidą. Šios dienos Dievo Žodis mums sako, kad Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra. […] Tarp jų nebuvo vargšų. (Apd 4, 32; 35). Tikinčiųjų vieną širdis yra Gailestingojo Jėzaus Širdis. Kas priima Jėzų į savo širdį, negali uždaryti jos artimui, kurį Jėzus irgi myli.
Motina Teresė sakė: Kai kurie žmonės yra mirtinai išalkę, bet tai nereiškia, kad Dievas jais nesirūpina, taip yra todėl, kad aš ir tu neduodame, kad nesame įrankiai Dievo rankose; neatpažįstame Jo, Kristaus, kai jis dar kartą ateina užsimaskavęs pamirštu žmogumi ar paliktu vaiku… Meilės trūkumas yra skurdo pasaulyje priežastis.
Gailestingasis Jėzus šiandien mus ragina: priimkite ir dalinkite mano meilę, būkite mano rankomis, kurios pamaitina alkanus, būkite mano kojomis, kurios skuba padėti nelaimėje, būkite mano ausimis, kurios atgręžtos kito skundui, būkite mano lūpomis, kurios guodžia, drąsina ir stiprina. Saugokite vienas kitą nuo piktų apkalbų, šmeižtų, nepasitikėjimo ir įtarinėjimų. Gailestingumas neteisia, bet ieško išeities, ieško kelio, kuriuo galėtų išvesti suklupusį, suklydusį ir pasiklydusį.
Dievo Gailestingumas yra vilties šventė. Vilties, kuri kyla iš dieviško Šaltinio. Šiandien, kai žmonės susieja savo viltis su materialinėmis gėrybėmis, darbu, politika, reikia žmogaus širdį atkreipti į Dievą, kuris yra tikroji atrama ir visų žmogaus vilčių išsipildymas. Kiek daug sielų lieka nuodėmėje, nes niekas jomis netiki, niekas nesuteikia vilties kibirkšties, kuri sušildytų jų užkietėjusią širdį ir parodytų mylinčią Dievo širdį.
Jėzaus padiktuoti šv. Faustinai žodžiai: Jėzau, pasitikiu Tavimi, – yra mūsų vilties raktas, kuris veda į tikrąją laimę, į laisvę, kurioje Dievo veikimas įsiveržia į pasaulį ir jį perkeičia. Pasitikėti Dievu – tai kiekvienoje situacijoje tikėti, kad Dievas yra su mumis, kad Jis mus myli ir trokšta mums gero. Pasitikėdami Dievu mes ne tik patys tampame vilties žmonėmis, bet ir nešame viltį mūsų broliams bei seserims. Mūsų laikams taip reikia vilties, kuri kyla iš mylinčios širdies: pastebėti šalia esančius brolius, kurie galbūt prarado darbą, namus, negali išmaitinti savo šeimos, todėl jaučiasi atstumti, apleisti ir praradę pasitikėjimą. Reikia būti dosniems ir nešykštėti vilties net ir tiems, kuriuose sunku atpažinti žmogiškąjį veidą: pasidavusiems priklausomybėms, nusidėjėliams ir nusivylusiems. Dievui nėra negalimų dalykų. Jis trokšta sugrąžinti viltį ten, kur mirties kultūra pasėjo tuštumą. Palankiu gestu, žvilgsniu, šypsena, konkrečia pagalba palaikykime kovojančius su blogio apraiškomis.
Gailestingumas gali ir turi duoti vaisių visame pasaulyje, jeigu tik atsiras tų, kurie juo tiki ir pasitiki, jeigu tik bus drąsių sielų, kurios nepabūgs kančios ir vargo, bet stos šalia Prisikėlusiojo Kristaus gelbėti Jo krauju atpirktuosius žmones. Dievo gailestingumas mums duotas, idant perkeistume asmenis ir struktūras, atitaisytume pasaulio pažeidimus ir nupuolimus, sugrąžintume žmoniją į jos tikruosius namus – Dievo vaikų šeimą, Bažnyčią.
Pasak Dievo Tarno Jono Pauliaus II: Būdami stiprūs Dievo Dvasia, esame tvirti ir tikėjimu žmogumi – stiprūs tikėjimu, viltimi ir meile, kurie neatskiriami vienas nuo kito, ir pasirengę liudyti žmogaus vertę tiems, kuriems tai rūpi.
Kartu su Jonu Pauliumi II-uoju kreipkimės į Dievą melsdami Jo gailestingumo sau ir visam pasauliui:
Dieve, gailestingasis Tėve,
Tu apreiškei savo meilę
Per savo Sūnų Jėzų Kristų
Ir išliejai ją ant mūsų per Šventąją Dvasią Guodėją.
Šiandien tau pavedame
Pasaulio
Ir kiekvieno žmogaus likimą.
Pasilenk prie mūsų nuodėmių, išgydyk mūsų silpnumą,
Nugalėk blogį, padaryk,
Kad visi žemės gyventojai
Patirtų Tavo gailestingumą
Ir Tavyje, Vienas ir Trejybinis Dieve,
Atrastų vilties šaltinį.
Amžinasis Tėve,
Per savo Sūnaus
Skausmingą kančią ir prisikėlimą
Pasigailėk mūsų
Ir viso pasaulio! Amen.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas