2024 m. vasario 5 dieną sukanka 140 metų, kai gimė Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Kviečiame šią dieną švęsti ir prisiminti arkivyskupą Reinį bei melsti jo užtarimo.
Vilniaus arkikatedroje bazilikoje arkivyskupą Reinį prisiminsime 17.30 val. šv. Mišiose. Mišias aukos vysk. Arūnas Poniškaitis.
Mečislovas Reinys darbavosi „Dievo garbei ir žmonių gerovei“, buvo tikėjimo dvasios žadintojas, mokslininkas ir visuomenininkas, jaunimo globėjas, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius – tikėjimo kankinys. Sovietų režimo suimtas ir kalintas, mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime.
Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. ūkininkų šeimoje Madagaskaro vienkiemyje tarp Utenos ir Zarasų. Jis buvo jauniausias iš 11 vaikų. Eidamas septintus metus neteko tėvo.
Vyresnių brolių remiamas Mečislovas mokosi Rygos gimnazijoje, kur pajunta pašaukimą į kunigystę. Linkęs į filosofiją, kalbas, religijos ir istorijos mokslus, daug mokosi savarankiškai.
Baigęs gimnaziją Reinys stoja į Vilniaus kunigų seminariją. Joje ir įvairiuose universitetuose studijuoja 13 metų. Petrapilyje, Liuvene, Strasbūre gilinasi į teologiją, filosofiją, biologiją. Daug keliauja po Europą pažindamas kalbas, kultūras, meną, rūpinasi Lietuvos klausimais – rašo spaudai, kuria draugijas.
Visą gyvenimą Reinys skatins jaunimą studijuoti universitetuose, rems jų mokslą, ugdys asmenybes, ragins dalyvauti Bažnyčios ir Valstybės gyvenime.
1914 m. grįžęs į Vilnių įsisuka į visuomeninio lietuvių gyvenimo sūkurį, kapelionauja ir dėsto gimnazijoje, mokytojų kursuose, seminarijoje, skaito paskaitas katalikiško jaunimo organizacijoms.
„Prof. kun. Reinys buvo žymus Vilniaus lietuvių judintojas, katalikų veikėjas, organizatorius – kalbėtojas ir švietėjas“, – sakoma viename jo gyvenimo aprašymų. Tokie asmenys užkliūdavo bolševikams. „1919 metais bolševikai davė geros progos per penkis mėnesius jų lėšomis pažinti Vilniaus, Daugpilio ir Smolensko kalėjimus, jų malonumus su… visomis jų blakėmis asmeniškai patirti ir tuo būdu gerai susipažinti su kalinio psichologija“, – pasakoja Reinys viename iš savo interviu.
1922 m. persikelia į Kauną dėstyti psichologijos Lietuvos universitete. 1925 m. tampa užsienio reikalų ministru, sprendžia santykių su Sovietų Sąjunga klausimus, atnaujina nutrūkusius Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu.
Tapęs Vilkaviškio vyskupu koadjutoriumi, pasitraukia iš politikos ir dėmesį skiria sielovadai, moksliniam darbui bei Lietuvos jaunimo dvasios stiprinimui. Daug keliauja po Lietuvą su paskaitomis jaunimui. Vysk. Reinys yra sakęs: „Jaunas žmogus nedaug turi patyrimo, tačiau jo energija mus stebina. Jauni pasiryžėliai kartais nugali didžiausias kliūtis ir pradeda naujus judėjimus“ (1934 m. Eucharistinio kongreso jaunimo diena).
1940-aisiais Reinys sugrįžta į Vilnių kaip arkivyskupo Jalbžykovskio augziliaras. Vilniaus kraštas priklauso sovietinų okupuotai Lietuvai, o Vilniaus arkivyskupija – Lenkijos bažnytinei provincijai. Į tokią sumaištį sugrįžta arkivyskupas Reinys. Valdžiai suvaržius arkivyskupo Jalbžykovskio veiklą, Reinys valdo Vilniaus arkivyskupiją.
Keičiantis okupacinėms valdžioms arkivyskupas Mečislovas Reinys vaduoja kunigus iš nelaisvės, ragina juos nepalikti savo parapijų, gina Bažnyčios ir tikinčiųjų teises išpažinti tikėjimą ir jo mokytis, turėti savą seminariją, ragina nepasiduoti ateizacijai.
Sovietų valdžia, neprivertusi arkivyskupo Reinio bendradarbiauti, 1947 m. jį suima, tardo ir pasmerkia 8-iems metams kalėjimo. Bausmę skiria atlikti Vladimiro kalėjime netoli Maskvos. Po šešerių metų kalėjimo, 1953 lapkričio 8 d. Mečislovas Reinys miršta. Apie tai artimieji sužino tik po pusės metų. Palaidotas bendrame kalinių kape Vladimire.
Mečislovas Reinys darbavosi „Dievo garbei ir žmonių gerovei“, buvo tikėjimo dvasios žadintojas, mokslininkas ir visuomenininkas, jaunimo globėjas, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius – tikėjimo kankinys.