Nors ir ne pavasaris, bet vis dėlto Velykos, naujas popiežius, naujas arkivyskupas, visi kažko tikisi?
Aš irgi labai daug tikiuosi. Visų pirmiausia, kaip popiežius prašė sau, taip drįstu ir aš žiūrovų prašyti maldų sau, kad galėčiau tinkamai atlikti šitas pareigas. Popiežius tikrai nustebino, kad Lietuvai arkivyskupą paskyrė savo antruoju paskyrimu – pirmiausia jis paskyrė savo įpėdinį Buenos Airėse, ir tada čia, Lietuvoje, paskyrė mane.
Tikiuosi, kad kaip su nauju popiežiumi iš karto pasijuto tokia atgaiva Bažnyčioje, viltys, atsinaujinimas, [taip ir Lietuvoje] ne dėl mano asmens, bet dėl šio laikmečio – Tikėjimo metus bešvenčiant ir to kvietimo naujai evangelizacijai – irgi pajusime naują atgimimą, mūsų tikėjimo atsinaujinimą.
Iš popiežiaus vis sulaukiame įvairių signalų. Vienas signalas – tarsi popiežius dabar tam tikrą kuklumą skatintų. Antras signalas – jūsų paskyrimas. Kaip jūs suprantate tai, kad popiežius jus paskyrė vienu iš pirmųjų savo potvarkių?
Aš per daug to nesureikšminčiau. Iš tikrųjų kardinolas A. J. Bačkis jau prieš metus buvo įteikęs savo atsistatydinimą pagal Bažnyčios kanonų teisę. Buvo signalas [iš Vatikano], kad ieško naujo [arkivyskupo], tai visi taip ir laukėm kažko naujo. Ir tai yra tolimesnė Bažnyčios gyvenimo raida su nauja viltimi. Eminencija per daugiau kaip 20 metų tarnystės čia, Vilniuje, labai daug padarė ugdant, statant Bažnyčios infrastruktūrą. Man dabar teks tęsti tą darbą dar toliau. Tikiuosi, kad pasistūmės Bažnyčios atnaujinimas. Matom tą atgimimą visoje Lietuvoje – su nepriklausomybe jis maždaug sutapo.
Kartu su nepriklausomybe Bažnyčia įgijo ir tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, kunigų trūkumas – jis gi visuotinis.
Kunigų trūkumas yra, bet ne visame pasaulyje. Yra vietų, kur yra labai daugėja pašaukimų. Naujasis popiežius primena mums, kad Bažnyčia yra visuotinė, negalima apsiriboti tik tuo, kur mes gyvenam. Tų iššūkių yra. Man atrodo, kai žmonės į tikėjimo gyvenimą įsigilina, kai išgirsta ir asmeniškai pradeda gyventi savo tikėjimu, tai daug kas išgirsta, kur Viešpats juos siunčia.
Dažnai yra tas pasibeldimas, tas kvietimas į pašaukimus stoti ir daryti ką nors kitam, ne tik sau, ir Viešpats tuo pašaukimo klausimu pasinaudoja labai plačiai – jis daugelį jaunuolių kviečia tiek į kunigystę, tiek į pašvęstąjį gyvenimą, į tarnystę kitiems. Ir diakonai, ir pasauliečiai kviečiami į tarnystę.
Motinos Teresės pavyzdys labai daug ką paskatino atkreipti dėmesį į neturtingus. Naujas popiežius irgi tą padarys. Man atrodo, Jonas Paulius II mūsų širdis palietė. Negalim pamiršti, kad jis prieš 20 metų čia lankėsi – Vilniaus katedroje, mūsų krašte. Šiais metais minėsime ir šį įvykį. Reikės iš naujo įsiklausyti į jo žodžius, nes ir prieš 20 metų jis labai pranašiškai kalbėjo – kvietė mus į Dievo įsiklausyti ir kartu eiti į bendrystę ir laisvę.
Popiežius pabrėžia Bažnyčios kuklumą. Jis sako: noriu neturtingos Bažnyčios vargšams. Antra vertus – tradicijos. Pasižiūrėkime, mūsų bažnyčios nėra tokios kuklios, jos nėra bakūžės – ir visa tai yra tikinčiųjų valia, tikinčiųjų suaukotais pinigais. Kaip čia reikėtų šitą dilemą išspręsti?
Aš čia nematau didelės dilemos. Iš tikrųjų dėmesys vargšams – atiduoti, padėti kitiems – visada buvo Bažnyčios tradicijos dalis. Ir tuo metu, kai žmonės statė, puošė didžiąsias bažnyčias. Pagrindas buvo atiduoti Dievui tai, kas yra geriausia. Ir žmogui reikia fizinio pamatymo, prisilietimo prie to didingumo. Pati Vatikano bazilika leidžia pajusti Dievo didingumą – žmonės ir kaimuose, ir miestuose tą patį junta.
Todėl Bažnyčia visada buvo tampriai susijusi su menu. Tarp didžiausių meno kūrinių yra bažnytiniai, religiniai, užsakyti arba pastatyti Dievo garbei. Tie du dalykai nebuvo išskiriami. Kuo daugiau mes esam pasiruošę tai, kas geriausia atiduoti Dievui, tą mes ir liturgiškai, bažnytiškai darom, taip pat ir per savo artimus, per vargšus, skirdami jiems laiko ir dėmesio.
Pasaulinės katalikų Bažnyčios problemos šiek tiek turbūt skiriasi nuo Lietuvos Bažnyčios aktualijų. Ar įžiūrite tuos skirtumus, kur jie didžiausi ir kokios didžiausios aktualijos jūsų laukia dabar?
Tos pačios problemos yra visame pasaulyje. Reikia skleisti ir įgyvendinti gerąją naujieną. Tas įgyvendinimas skiriasi skirtingose kultūrose, kraštuose. Pietų Amerika, iš kur popiežius kilo, Azija, Afrika, Europa – kiekvienas žemynas turi savo iššūkių, bet atsakas yra naujoji evangelizacija, gilesnis tikėjimo supratimas. Šitie Tikėjimo metai mus šiuo keliu ir kreipia.
Reikės dirbti kuriant bendruomenes, kur žmonės vieni kitus supranta, ieško gilesnio susitikimo su Dievu ir yra pasiryžę įgyvendinti savo tikėjimus. Mūsų tikėjimas negali būti atskirtas nuo mūsų gyvenimo, nuo kasdienybės.
Bet tokių aktualijų kaip įvairių religijų tarpusavio santykiai, pedofilijos skandalai, kurie kamuoja Bažnyčią visame pasaulyje, mes tarsi ir neturime. Jūsų aktualijos ir pagrindinė darbotvarkė, atrodo, yra kita?
Tarpreliginis dialogas, man atrodo yra čia, – ekumenizmo klausimas, tautinių skirtumų klausimas. Bet mes turime tų pačių problemų, kaip kad kardinolas J. M. Bergoglio [popiežius Pranciškus] Buenos Airėse turėjo. Yra šeimų, švietimo, gender ideologijos, gyvybės apsaugos klausimai. Yra bendri klausimai dėl abortų, eutanazijos, sąžinės laisvės gydytojams, kad jie turėtų galimybę pasakyti: tai yra prieš mano sąžinę, ką medicinos sistema ar įstatymai verčia daryti.
Sąžinės laisvė turi būti gerbiama. [Reikia] pasisakyti už pilietinę atsakomybę, kad piliečiai nebijotų atsisakyti daryti to, kas prieštarauja jų tikėjimui. Tai tos pačios problemos visoje Europoje.
Tai perversmų Lietuvoje nereikėtų tikėtis?
Atsinaujinimo Lietuvoje reikia, ir jei norime tą pavadinti perversmu, – gerai. Bet mes kartais vartojame skirtingus terminus – gilus tikėjimo atsivertinimas yra visuomenės atsinaujinimas ir tik taip mes turėsime tą visuomenę, kokios trokšta visų mūsų širdys.