„Nelaukite politiniame gyvenime išganytojo, bet remkitės sveiku protu“
Artėjant Seimo rinkimams, Lietuvos vyskupai kreipėsi laišku į tikinčiuosius, ragindami atsakingiau vertinti partijų nuveiktus darbus ir nuostatas. Kai kas piktinasi, jos šitaip Bažnyčia kišasi į politiką. Ar tikrai kišasi? Kokį poveikį, Jūsų manymu, tokio pobūdžio dokumentai gali turėti šalies piliečiams, ketinantiems atlikti pilietinę pareigą – balsuoti? Ar įmanoma absoliučiai atriboti religiją ir politiką?
Bažnyčiai rūpi žmogus ir visa kas susiję su jo gyvenimu. O žmogus yra ir pilietinės visuomenės, ir religinės bendruomenės narys. Vyskupai sielojasi dėl daugelio žmonių gyvenimo sąlygų, kalba tiek apie asmeninį, tiek apie visuomeninį gyvenimą. Jie stengiasi nurodyti skaudžiausias mūsų kasdienio gyvenimo žaizdas, ragina tikinčiuosius susimąstyti, ar einame tiesos, teisingumo, solidarumo ir meilės keliu, kviečia žmones maldai.
Tiek dalis žmonių, tiek kai kurie komentatoriai neskiria, kas yra kištis į politiką, o kas – dalyvauti viešajame, visuomenės gyvenime. Sovietmečiu dėta daug pastangų Bažnyčią iš viešo gyvenimo išstumti, tačiau iki galo to nepavyko padaryti net totalitariniam ateizmui. Tenka tik apgailestauti, kad vis dar atsiranda mąstančių kaip „mokslinio“ ateizmo instruktoriai.
Demokratinėse visuomenėse priimta ir įprasta, kad Bažnyčia aktyviai dalyvautų viešajame gyvenime pasisakydama ypač tomis temomis, kurios susijusios su dorove, teisingumu, apsisprendimu už gyvybę, pagarba asmens orumui. Religijos ir politikos nei galima, nei reikia absoliučiai atriboti – negerai, kai jos suplakamos, lygiai negerai, kai visuomenės gyvenime tveriamos dirbtinės sienos. Bažnyčios atskyrimas nuo politikos nereiškia, kad atmetamas dialogas. Bendradarbiavimas žmogaus ir visuomenės labui yra įmanomas ir net būtinas.
Lietuvos vyskupai, bent jau priešrinkiminiais laiškais tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms, niekada nėra agitavę už ką nors konkrečiai balsuoti ar už ką nors nebalsuoti. Toks agitavimas būtų kišimasis į politiką. Tačiau mes siūlome, paaiškiname pasirinkimo kriterijus, argumentus, kurie tiesiogiai išplaukia iš krikščioniško mokymo. Jei raginimą nepasitikėti melagiais bei sukčiais kuri nors partija ar politikas prisitaiko sau ir piktinasi Bažnyčios politikavimu, tegalime atsidusti ir priminti liaudies patarlę: „vagie, kepurė dega“.
Klausiate apie poveikį. Mums rūpi ne tik rinkimų rezultatai, bet ir kiekvieno tikinčiojo sąžinės reikalai. Aš labai pasitikiu maldos galia, jo poveikiu kiekvieno žmogaus sąžinei, kuri jam padeda atskirti gėrį nuo blogio ir atitinkamai elgtis. To negali pamatuoti jokios sociologinės apklausos. Kiekvienas, kuris perskaitė vyskupų laišką ar išgirs jį iš sakyklos, kiekvienas, kuris atsilieps į raginimą pasimelsti, idant Šventoji Dvasia apšviestų rinkėjus ir renkamuosius, prisidės prie rūpesčio geresne ateitimi.
Kuo tikinčiųjų elgsena ir mąstysena politiniame gyvenime esmingai skiriasi nuo tikėjimui abejingų žmonių laikysenos? Ar galima sakyti, kad vieni už kitus yra moralesni, doresni? Ar politinį gėrį – bendrąjį gėrį – praktikuojantis katalikas suvokia ir įgyvendina geriau už nepraktikuojantį arba/ir ne kataliką?
Tiek tikintieji tiek ir netikintieji gyvenime privalo vadovautis sąžine, kuri padeda atmesti blogį ir rinktis gėrį. Tikinčiam piliečiui arba politikui gal lengviau pasirinkti kurti bendrąjį gėrį, nes jis gali sekti aiškiomis gairėmis – Dievo įsakymais, Kristaus Evangelija, Bažnyčios socialine doktrina.
Nepripažįstantys Dievo neturi tokios atramos, objektyvios tiesos pagrindo, vertybinių nuostatų šaltinio. Tačiau poliniai sprendimai reikalauja ir kompetencijos. Todėl Bažnyčia ragina į politiką einančius katalikus tobulinti savo išmanymą, įgyti specialių žinių, o ypač – ugdytis jautrumą žmonių rūpesčiams, kovoti su valdžios žmonėms gresiančia pagunda jaustis visažiniais ir visagaliais.
Lietuvai įstojus į ES, Jūsų teigimu, greičiau sklinda ir destruktyvios nuostatos: „lengvabūdiškai gyventi šia diena, numoti ranka į žmogaus prigimtį“. Kaip konkrečiai šios nuostatos skleidžiasi mūsų visuomenėje ir jos politikoje? Kodėl? Kaip su tuo kovoti, jei visa ES taip gyvena?
Dievo sukurtas žmogus turi teisingą vyro ir moters, šeimos institucijos sampratą, jis tikras, kad būtina saugoti gyvybę nuo pradžios iki natūralios pabaigos – tai „įrašyta“ žmogaus prigimtyje. Tačiau Piktasis visuomet veikė žmonių gyvenimą.
Didžiosios ydos ir pagundos visais laikais buvo plačiai pasklidusios. Krikščionys niekuomet negyveno tokioje situacijoje, kai reikia įveikti tik pavienes, retas, kažkokiuose užkampiuose užsilikusias blogybes. Todėl grumtis su plačiai paplitusiu blogiu, galima sakyti, yra natūrali, įprasta Bažnyčios būsena. Taigi asmenį ardančių nuostatų išsikerojimas „visoje ES“ tikrai nėra argumentas susitaikyti su tomis nuostatomis, priimti visaip peršamą reliatyvizmą. Pagaliau, nesutinku, kad visa Europa taip gyvena. Vis daugiau girdėti balsų, kurie teigia trokštantys tikro, autentiško gyvenimo, pagrįsto krikščioniškomis vertybėmis.
Lengvabūdiško, neatsakingo ir prasmingo, Dievo pašaukimo nulemto gyvenimo takoskyra eina per patį žmogų, susiduria pirmiausia žmogaus viduje, o ne kažkur abstrakčioje viešojoje erdvėje. Todėl reikia kreiptis į asmenį, kiekvieną žmogų žadinti, skatinti praregėti, atsiversti, kuo arčiau prieiti prie kiekvieno abejojančio ir klaidžiojančio.
Vienintelio, ko tikimės, ko norime iš viešosios erdvės, taip pat ir iš politikų – kad nebūtų priimami sprendimai, įstatymai, skelbiama informacija kuri skatintų, specialiai remtų, propaguotų lengvabūdišką, neįsipareigojantį gyvenimą, žmogaus prigimčiai priešingus dalykus. Žmogų naikinančias idėjas platina žiniasklaida, siekiama „apklausomis“ nustatyti, kas yra gėris, o kas – blogis. Toliau visa tai įteisinama įstatymais, išsigalvojami nauji etiniai standartai (pvz., tolerancija), naujos žmogaus teisės (pvz., homoseksualų teisė įsivaikinti), kurios prieštarauja prigimtinėms krikščioniškoms vertybėms. Vertybėms, kuriomis buvo grindžiama Europos kūrimo pradžia.
Kalbėdamas apie ES dabartį, vartojate „moralinio bankroto“ ir „laicistinės diktatūros“ sąvokas. Lietuva iš sovietmečio „vertybinio pakrikimo“ pereinanti į šią ne kažin kuo geresnę ES būklę. Ar esame pasmerkti judėti keliu iš blogio į blogį? Koks čia yra ir galėtų būti mūsų politikų, valstybės vaidmuo?
Kad ir kokie sunkūs, skaudūs būtų demokratijos ir gyvenimo ES iššūkiai, niekada jokiu aspektu nedėčiau lygybės ženklo tarp dabartinio gyvenimo ir anų „nelaisvės namų“.
Grįžtu prie pagrindų: visi sprendimai ir pasirinkimai turi būti grįsti žmogaus sąžine. Kiekvienas žmogus privalo turėti aiškius principus, pagrįstus tikrosiomis vertybėmis, ir jais vadovautis. Šie principai turi būti išugdomi šeimoje. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tik tvirta šeima gali išgelbėti Europą ir visą pasaulį nuo sumaišties. Politikai, valdžia neturi ir begali tiesiogiai ugdyti, auklėti žmogaus. Jie tik gali sudaryti sąlygas, kad tai vyktų sveikoje atmosferoje, kad tuo užsiimantiems tėvams nebūtų trukdoma.
Kokius socialinio-politinio gyvenimo pokyčius matote šiandienėje Lietuvoje, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu? Ko prieš rinkimus palinkėtumėte žmonėms, savo gyvenimą siejantiems su politika ir viešąja erdve?
Aš pasitikiu Lietuvos žmonių sveiku protu ir matau, kaip jis reiškiasi. Priėmus Valstybinę šeimos politikos koncepciją buvo sukelta dirbtinė isterija. Tačiau apklausos parodė, kad absoliuti dauguma žmonių santuoką laiko svarbia vertybe žmogaus ir visuomenės gyvenime. Beveik visi pasisako, kad geriausia vieta auklėti vaiką yra šeima. Trokštu, kad tėvai, kurie yra pirmieji savo vaikų auklėtojai, daugiau sulauktų mokyklos ir valstybės palaikymo.
Mano linkėjimas – nelaukti politiniame gyvenime „išganytojo“, bet remtis sveiku protu, atsakingai rinktis, kas yra gera ne vien man, kas naudinga ne vien šiandien. Ir atlikti savo pareigą. Tada gyvensime ramia sąžine ir pamatysime – viskas eina į gera. Tai vienodai tinka ir renkantiems, ir renkamiesiems.
Klausimus pateikė Vladimiras Laučius