Gerbiami Eminencijos, Ekscelencijos,
valdžios atstovai,
gerbiamas Prelate Visvaldai,
brangūs kunigai, vienuoliai ir vienuolės,
brangūs broliai ir seserys Kristuje,
džiaugiuosi, kad esu Vilniuje šia gražia proga, kai prelatas Visvaldas Kulbokas, Šventojo Tėvo Pranciškaus nominuotas Apaštaliniu Nuncijumi Ukrainoje, bus pašventintas tituliniu Martanos Arkivyskupu.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventės išvakarėse, kai Bažnyčia taip pat mini didį Mergelės Marijos garbintoją ir nacių žiaurumo kankinį šventąjį Maksimilijoną Kolbę, susirinkome į šią 1988 metais tikintiesiems grąžintą Arkikatedrą, dedikuotą šventiesiems Stanislovui ir Vladislovui, dalyvauti įvykyje, kuris yra džiaugsmo šaltinis visai Bažnyčiai Lietuvoje, o ypač Telšių vyskupijai bei Klaipėdos miestui – toms vietoms, iš kur yra kilęs prelatas Visvaldas Kulbokas.
Vyskupo šventimai Bažnyčiai visada yra džiaugsmo priežastis, nes dėl Apaštalų ir jų įpėdinių – vyskupų – tarnystės ji gali visiškai išlikti savimi, tai yra apdovanota visomis išganymo priemonėmis, kuriomis Viešpats ją aprūpino. Todėl kiekvienas vyskupas savo asmeniu suteikia galimybę Apaštalų tarnystei nepertraukiamai tęstis per kartų kartas, o tikintieji gali naudotis gausia ir turtinga Dievo Malone.
Galių perdavimas auginant Dievo tautą yra aiškiai atpažįstamas iš labai senos rankų uždėjimo apeigos, kai konsekruojantys ir kiti koncelebruojantys vyskupai deda rankas ant šventinamojo galvos. Šiuo ženklu, kurio ištakų galima rasti daugybėje Senojo ir Naujojo Testamento vietų, yra perduodama Šventosios Dvasios dovana, kad suteiktų vidinį pašventinimą ir įgalintų atlikti vyskupo pareigas. Tai aiškiai girdime ir konsekracijos maldoje, kuri kalbama uždėjus rankas: Išliek dabar šiam išrinktajam iš Tavęs kylančią galią. Išliek Dvasią, kuri veda ir valdo. Ją Tu davei mylimajam savo Sūnui Jėzui Kristui, o Jis ją padovanojo šventiesiems Apaštalams. Šie įvairiose vietose įkūrė Bažnyčią kaip Tavo šventovę nepaliaujamai Tavo vardo garbei ir šlovei.
Be to, rankų uždėjimu šventinamajam perduodamas ypatingas palaiminimas prašyti Dievo malonių tiems, kurie jas priima. Ši apeiga yra minima ir šiandien skaitytoje Mato Evangelijos ištraukoje, kai žmonės nešė Jėzui vaikus, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Evangelija mus kviečia niekada nebūti kliūtimis ir trikdžiais tiems, kurie kaip vaikai ir paprasti žmonės artinasi prie Jėzaus norėdami Jį sutikti, klausytis Jo žodžio, būti Jo artumoje ir gauti Jo palaiminimą.
Vien šių pamąstymų pakaktų, kad suprastume ypatingą pašauktojo į vyskupystę atsakomybę. Jis prisiima užduotį skelbti Evangeliją visa savo išmintimi ir kantrybe, taip pat saugoti ir ištikimai perduoti tai, ką gavo, – tikėjimo paveldą. Vyskupo užduotis yra šventinti tikinčiuosius, kad maitindamiesi Dievo žodžiu ir Eucharistijos sakramentu, stiprinami sakramentų ir atlikdami artimo meilės darbus galėtų pasiekti galutinį egzistencijos tikslą, tai yra galutinį gyvenimą su Dievu ir šventaisiais. Vyskupui taip pat patikėta užduotis valdyti dalį Dievo tautos taip, kad ji išliktų vieninga, bet netaptų vienodai pilka, ir kad kiekvieno charizmos ir talentai būtų įvertinti ir suderinti.
Apaštalinis Nuncijus, be viso šito, gauna dar ir kitą, specifinę užduotį – atstovauti Popiežiui ir Šventąjam Sostui vietinėse Bažnyčiose, valstybėse ir tarptautinėse organizacijose, į kurias yra siunčiamas, kad nuolat stropiai ir kruopščiai dirbdamas su apaštališku uolumu stiprintų visuotinės ir dalinės Bažnyčios vienybę, informuotų Šventąjį Tėvą apie vietinių Bažnyčių gyvenimą, jų lūkesčius ir sunkumus, perduotų joms Petro įpėdinio padrąsinimus ir taptų jo balsu.
Brangus Prelate Visvaldai, Šventasis Tėvas Tave siunčia į Ukrainą, kur jau nuo amžių kartu gyvena skirtingos katalikiškos bažnytinės bendruomenės, tai yra Bizantijos rito graikų apeigų ir lotynų apeigų katalikai, o didelę dalį visuomenės sudaro tikintieji ortodoksai. Ukraina yra turtingų ir įvairių kultūrų šalis, kurioje gyvena daug skirtingos etninės kilmės žmonių, ir ši šalis kenčia dėl sudėtingų, niekaip nesibaigiančių konfliktų.
Tai bus Tavo pagrindinė užduotis – padėti išgirsti Šventojo Tėvo taikos ir susitaikymo žodį, kad visi uoliai ieškotų stabilaus tarpusavio supratimo: šie žingsniai reikalingi, kad būtų nutraukti aštrūs konfliktai, sukeliantys netektis ir reikalaujantys milžiniškų išteklių, ir kad prasidėtų naujas bendradarbiavimo ir atgimimo laikas, o jame būtų svarbiausia ieškoti bendrojo gėrio, kuris yra gėris visiems ir kiekvienam.
Brangus Prelate Visvaldai, vyskupo ir ypatingos nuncijaus pareigos įpareigoja didelei atsakomybei ir galės būti atliekamos garbingai, pasitikint Dievo pagalba, jei tik nuolankiai priimsi Viešpaties dovanas ir Tavo kasdienį gyvenimą stiprins karšta ir nuolatinė malda. Kai melsiesi, pirmiausia dėkok Viešpačiui už visas Jo geradarybes ir išsakyk Jam troškimus, skausmus, sunkumus ir Dievo tautos lūkesčius.
Tik apsitaisęs šarvais, kuriuos malda suteikia sielai, Tu pajėgsi atpažinti tikruosius poreikius, į kuriuos atsiliepsi, prioritetus, kurių sieksi, ir tuomet galėsi veikti kaip tikras Ganytojas, sekantis Gerojo Ganytojo pavyzdžiu. Tik malda Tau padės dar giliau panirti į tikėjimo tiesas ir matyti save, Bažnyčią ir pasaulį spindinčioje Dievo valios ir Jo amžino gailestingumo šviesoje.
Šventasis Tėvas Pranciškus 2019 m. birželio 13 d. susitikime su Popiežiaus atstovais pateikė nuncijaus elgesio ir identiteto Dekalogą. Šis Dekalogas moko, kad Popiežiaus atstovas, norėdamas įvykdyti gautą paskyrimą, turi visada prisiminti, jog jis yra Dievo, Bažnyčios ir Popiežiaus žmogus. Žmogus, kupinas apaštališko uolumo ir susitaikymo, iniciatyvus ir paklusnus, maldos, veiklios meilės ir nuolankumo žmogus (plg. Kalba Apaštaliniams Nuncijams, 2019 m. birželio 13 d.).
Šios Šventojo Tėvo rekomendacijos bus tarsi Tavo kaip Popiežiaus atstovo gyvenimo vadovas, kad galėtum atlikti savo pareigas ir funkcijas su Bažnyčios žmogaus džiaugsmu, kuriam įgyti reikės Dievo palaimos. Siek jos šventu gyvenimu.
Tu, brangus Prelate Visvaldai, pasiruošei Tau patikėtai misijai studijuodamas ir dirbdamas Popiežiškosiose atstovybėse Libane, Nyderlanduose, Rusijos Federacijoje, iš ten buvai perkeltas į Valstybės Sekretoriato Antrąją Sekciją ir galų gale dirbai Nunciatūroje Kenijoje. Per tuos metus turėjai progą pažinti daug skirtingų bažnytinių realijų ir pamatei, kiek daug ir kokių sudėtingų klausimų Bažnyčiai ir valstybėms reikia spręsti, įgijai patirties. Tai vertingas bagažas, kurį reikės saugoti ir gausinti, kad galėtum išmintingai, kompetentingai ir apdairiai atlikti savo pareigas.
Vis dėlto per šiuos metus tikrai būsi išmokęs pagrindinį dalyką, apie kurį Jozuė kalba pirmajame skaitinyje. Jis savo gyvenimo pabaigoje primena Dievo išganymo darbus, kurių liudininkas buvo jis pats: išlaisvinimą iš Egipto vergijos, perėjimą per Raudonąją jūrą ir Izraelio įsikūrimą Pažadėtoje žemėje, ir aiškiai matė, kaip įgyvendinamas Dievo išganymo planas Jo tautai.
Ištraukoje, kurią skaitėme, Jozuė nori visai tautai perduoti vertingiausią pamokymą, tą, kuris yra visų kitų santrauka: bijok Viešpaties ir tarnauk Jam. Taigi, jis skatina tautą daug kartų kartoti pažadą, kad ji išlaikys tą pagarbią baimę ir kad visada tarnaus Viešpačiui, nes patyrė Jo amžiną gerumą. Iš tiesų, vienintelis atsakas į šią nieko nekainuojančią palankią meilę yra išlaikyti pagarbią Dievo baimę, gyventi suvokiant, kad esi Dievo akivaizdoje, ir atsakyti į Jo meilę.
Tu, brangus Prelate Visvaldai, patyrei Dievo gerumą ir, kaip Jozuė, žinai, kad tinkamas atsakas į didžią meilę yra nuolat su atsidavimu tarnauti broliams.
Tą labai gerai žinojo šventasis Maksimilijonas Kolbė, kuris, kupinas apaštališko uolumo ir meilės Švenčiausiajai Mergelei, iki pat kankinystės liudijo savo tikėjimą, savo meilę Dievui ir artimui.
Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina, šventasis Maksimilijonas Kolbė, šventieji Stanislovas ir Vladislovas Tave laimina, Tave lydi Tavo misijoje, kad visiems, kuriuos sutiksi, galėtum skleisti malonų Kristaus kvapą ir būti patikimas bendrystės ir taikos ženklas.
Amen.
Kardinolas Pietro Parolin
Jo Ekscelencijos, apaštalinio nuncijaus Ukrainoje, prelato Visvaldo Kulboko vyskupystės šventimų Šventųjų Mišių homilija
Šv. Stanislovo ir Vladislovo Arkikatedra, 2021 m. rugpjūčio 14 d., Vilnius