Kard. Rolando Makricko pamokslas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šv. Mišiose

Nuotr. aut. Aistė Karpytė

2025 m. vasario mėn. 16 d.

Vilniaus arkikatedra bazilika

 

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šio sekmadienio Mišių psalmė yra pirmoji iš 150 psalmių ir prasideda žodžiu „laimė“: Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs.

Žodis „laimė“ mus atveda ir prie šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką, kurioje pirmaisiais žodžiais Jėzus kreipiasi į savo mokinius sakydamas, kad jie yra palaiminti: Palaiminti vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė (plg. Lk 6, 20).

Dievo žodis šiandien ir nuolat mums primena, kad kiekvienas žmogus yra Dievo pašauktas į šį pasaulį ne kam kitam, o laikinajai ir amžinajai laimei. Ne pražūčiai, ne mirčiai, ne neapykantai, o laimei. Žmogaus širdis sukurta ieškoti, trokšti ir atrasti laimę bei dalintis palaima.

Kartais žmonės dėl įvairių priežasčių renkasi būti ne laimingi, o tik patenkinti. Patenkinti laikinais dalykais, patenkinti tuo, kas užpildo paprastą, kasdienę žmogaus būtį, bet neveda į tikrąją ir amžinąją palaimą.

Tikiuosi, kad šiandien mus čia sukvietė bei subūrė ne vien tradicija švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pakeitusią mūsų Tautos gyvenimą po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir nuoširdus noras melstis už mūsų ir visos Lietuvos žmonių laimę bei gerovę, už taiką ir tikrąją palaimą. Taip pat noras melstis ir už kitas tautas, kurių sprendimai lemia Lietuvos dabarties ir ateities kūrimą.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo paieškos prieš daugiau nei šimtą metų nebuvo lengvos ir paprastos. Pirmą kartą paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę 1917 metų gruodį Lietuvos Taryba jau 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomos ir suverenios Lietuvos valstybės atkūrimą. Daugiau nei šimtmetis po šių istorinių įvykių parodė ir išmokė, kokia vertinga ir reikalinga kitų draugiškų tautų bei valstybių parama ir palaikymas.

Žmonių ir tautų palaima ir laimė yra ne kažkokia teorinė ar statistinė realybė be dvasios ir be sąžinės, bet konkretus ir tikras žmonių gyvenimas. Kaip šiandienis Jėzaus pamokslas. Evangelijos pasakojimas prasideda iškalbingu Jėzaus gestu, pažvelgimu į mokinius: […] pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo (ten pat).

Kalbėdamas Jėzus kreipiasi ne į neaiškią ir abstrakčią minią, bet į priešais jį esančius pažįstamus, mylimus žmones. Jėzus kalba konkretiems žmonėms, jo žvilgsnis nukreiptas į šimtus jo tiesos žodžio laukiančių akių.

Viešpats ir dabar kelia savo akis į mus, žvelgia į mūsų gyvenimus ir kreipiasi į mus tais žodžiais, kurie skirti mūsų šiandienai. Tiek pirmoji psalmė, tiek Evangelija byloja, kad kiekvienas žmogus gali laisvai rinktis iš dviejų galimybių: būti amžinai laimingas ar būti laikinai patenkintas. Savo pamokymu Jėzus nori atverti mums akis ir mus pakviesti ne paviršutiniškai ir lėkštai žvelgti į pasaulį, o žvelgti į gyvenimą Jo akimis.

Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs, savimi patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.

Lygiai taip pat „vargas jums“ skirtas tiems, kuriems šiandien gerai sekasi, kurie patenkinti savimi, ne todėl, kad gyventi saugiai ir patogiai yra blogai, bet todėl, kad tai gali atvesti į pavojingą savanaudiškumą ir egoizmą. Jėzus trokšta, kad ir tai, kas yra gera ir laikina, vestų amžinojo ir tikrojo gėrio, solidarumo, užuojautos ir meilės artimui link.

Šio sekmadienio Evangelijos žodžiai kviečia susimąstyti apie gilią tikėjimo prasmę, tą vidinę kiekvieno žmogaus stiprybę, kylančią iš pasitikėjimo ištikimuoju Viešpačiu ir išsilaisvinimo iš netikrų, nors ir labai patrauklių, žemiškų stabų. Viešpats vienintelis gali suteikti mūsų gyvenimui tą pilnatvę, kurios taip trokštame ir kurią kartais taip sunku pasiekti.

Jėzus atveria mūsų akis parodydamas, kad esame pašaukti laimei, būti palaiminti kaip žmonės ir kaip Tauta bei Valstybė, ir tai išsipildo tuomet, kai sugebame stoti į teisingumo, pagarbos ir meilės pusę. Jo Žodis šiandien moko atpažinti tai, kas mus tikrai praturtina, teikia laimę ir orumą. Trumpai tariant, kas iš tikrųjų suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir pilnatvę.

Šiais Bažnyčios Jubiliejiniais metais Popiežius Pranciškus kviečia mus žvelgti į ateitį su viltimi, su ta viltimi, kuri neapgauna. Tikėjimas, viltis ir meilė vedė ir ves visus žmones bei ištisas tautas į tikrąją laimę ir palaimą.

Mergelė Marija tepadeda atviru protu ir mylinčia širdimi išgirsti šios Evangelijos pamokymą, kad ir mes taptume nenuviliančios Dievo laimės liudininkais mūsų ir visos Lietuvos gyvenime. Amen.

Kard. Rolandas Makrickas
Popiežiškosios Mergelės Marijos Bazilikos
Arkikunigas Koadjutorius