Karininko kryžiumi apdovanotas salezietis A. Barelli: Bažnyčiai reikia daugiau liudytojų nei mokytojų

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

Vasario 16-ąją  kunigas salezietis, misionierius, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas Alessandro Barelli buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. „Bažnyčiai reikia daugiau liudytojų nei mokytojų“, šv. popiežių Paulių VI cituoja salezietis, kuris savo pavyzdžiu nusipelnė Lietuvos visuomenei.

Kaip jautėtės, ką galvojote, kai sužinojote, kad būsite apdovanotas už nuopelnus Lietuvai?

– Pirmiausiai galvojau, ar tai nėra klaida, ar nesupainiojo žmogaus, kuris turi gauti apdovanojimą. Be abejo, kai įsitikinau, kad tai yra skirta man, buvo labai malonu, kad daugelio metų darbas buvo įvertintas. Nesitikėjau, kad įvertinimas bus tokio aukšto rango. Galvoju, kad gausiu tik kokį nors atminimo medalį, o tapau apdovanotas Karininko kryžiumi. Žinoma, dabar yra pavojus per daug pasitikėti savimi, savo gabumais ir atrodyti per daug pasipūtusiam.

– Gavote apdovanojimą už išskirtinį indėlį į Lietuvos visuomenę, dvasinę lyderystę, humanitarinę bei švietėjišką veiklą. Kuris jūsų nuopelnas jums pačiam atrodo pats vertingiausias, svarbiausias?

– Aš priimu tą įvertinimą kaip darbų vientisumą, tad nenorėčiau išskirti vienos ar kitos veiklos. Kadangi esu kunigas, be abejo, man yra labai svarbu tai, jog apdovanojime buvo minima dvasinė lyderystė. O švietėjiška sritis labiau siejasi su saleziečių pašaukimu, naujų kartų, jaunimo auklėjimu.

Į Lietuvą atvykote dar gūdžiais laikais. Teko girdėti apie jūsų indėlį, kad Lazdynų rajono vaikai nenueitų klystkeliais. Kokią jūs prisimenate savo veiklos pradžią Lietuvoje?

– Mano gyvenimas Lietuvoje prasidėjo sunkumais dėl kalbos barjero, bet po truputį aš pradėjau veikti, žaisti, bendrauti su jaunimu, su vaikais. Pirmi treji mano gyvenimo metai Lietuvoje buvo praleisti Kaune, kur turėjau progą išmokti lietuvių kalbą. Mačiau, kad yra daug vaikų, kurie tarsi nėra gatvės vaikai, nėra kažkokio išorinio pavojaus, bet jie nežino, kaip praleisti turiningai laiką. Buvo vidinis pavojus, kad jų veikla neatitiks moralinės ir psichologinės gerovės. Todėl nusprendžiau suburti bendraminčius, jaunimėlį, kurie padėtų kaip savanoriai. Jiems iš pradžių buvo sunku suprasti, kad savanorystė netolygu atlygio ar savo patogumo ieškojimui. Nuo pradžių buvo tikrai nuoširdžių animatorių, kurie savanoriavo iš idėjos. Ilgainiui lietuvių savimonė pasikeitė. Dabar į savanorystę jau žiūrima kaip į tarnystę. Savanoriaujama ne tik bažnyčioje, bet ir visuomenėje, nevyriausybinėse organizacijose, žmonės nebeieško sau naudos. Tai didelis žingsnis į priekį.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka/ Robertas Dačkus

 

– Kaip manote, kokį poveikį jūsų darbas ir veikla turi jaunajai kartai?

– Nedrįstu galvoti. Žinau, kad pirmieji animatoriai, jaunimas iki šiol teigiamai atsiliepia apie Bažnyčios aplinką, kunigus, Bažnyčios šeimą. Tai juos lydi visą gyvenimą. Kai kurie iki šiol palaiko kontaktą su manimi, nepaisant to, kad pasikeitė jų gyvenimo aplinkybės – jie sukūrė šeimą, turi vaikų ar dirba užsienyje.

Apdovanojimų vakarą, koncerte Filharmonijoje, buvo mergina, kuri prie salės durų dalino programą. Ji šypsojosi ir labai įdėmiai į mane žiūrėjo. Paklausiau, ar mes pažįstami. Pasirodo, ji iš Lazdynų, aš jai suteikiau Pirmąją Komuniją. Man malonios tokios akimirkos, kai mane prisimena, nusišypso ir kai žinau, kad tie vaikai, kurie turėjo kontaktą su mūsų veikla, į tikėjimą ir Bažnyčią iki šiol žiūri teigiamai.

– Kaip manote, kokią reikšmę turi dvasinė lyderystė šiandieninėje visuomenėje?

– Man atrodo, kad dvasinė lyderystė yra rodyti kelią savo veiksmais, pavyzdžiu, o ne žodžiais. Esi lyderis, jei organizuoji kokią nors veiklą, įdedi labai daug pastangų, išlieji daug prakaito, nors žinai, kad iš to neuždirbsi nieko materialaus. Pavyzdžiui, vaikų stovyklos: organizuoji, perki dovanėles, tau skauda nugarą, o žmonės mato, kad tai darai ne dėl savanaudiškų interesų, bet dėl noro sukurti vaikams galimybę džiaugtis. Tokia dvasinė lyderystė sustiprina. Kaip sakė popiežius Paulius VI, Bažnyčiai reikia daugiau liudytojų nei mokytojų.

– Jūs taip pat jau dvidešimt penkerius metus esate „Saleziečių žinių“ redaktorius. Jums ši veikla labai svarbi. Ką ji jums reiškia?

– Kartais galvojame, kad saleziečių veikla yra tik bendravimas su žmonėmis, su vaikais, kurie dalyvauja stovykloje. Iš tikrųjų saleziečių charizma yra perteikiama ne tik per tiesioginę veiklą, bet taip pat per „Saleziečių žinių“ žurnalą, kurį skaito tikrai nemažai žmonių, neturinčių tiesioginio ryšio su mumis, saleziečiais. Su kiekvienu spausdintu žurnalu pasiekiame beveik 14 000 žmonių. Nemažai žmonių, kurie nežino apie saleziečių dvasingumą, per žurnalą sužino ne tik apie mūsų veiklą, bet ir apie prevencinę sistemą, būdus ugdyti ir bendrauti su jaunimu. Manau, kad tai naudinga ir visuomenei. Žmogui nebūtina sutikti saleziečio –  iš žurnalo gali pasisemti naudingų dalykų. Aš esu įsitikinęs, kad tai reikalinga priemonė. Esu mūsų žurnalo fanas.

– Ar šis apdovanojimas turės įtakos jūsų būsimai veiklai (galbūt įkvėpė naujiems darbams arba davė stiprybės tęsti senus darbus)?

– Manau, kad apdovanojimas neturi įtakos, nes pokyčiai turi vykti ne dėl apdovanojimų ar kitų žmonių akių. Atsinaujinimas, pakeitimai turi būti motyvuoti. Pavyzdžiui, šiandien į parapiją ateina vaikai, kurie nėra tokie patys, kaip tie, kurie ateidavo prieš dvidešimt metų. Jų būdas kitoks ir priėjimo būdai prie jų kitokie. Dar turėkime omeny, kad ir aš nebesu toks pats, kaip prieš dvidešimt metų. Man pačiam reikia kitokių pastangų. Taigi galima kai kuriuos dalykus gludinti, adaptuoti, atnaujinti, kurti kažką naujo vaikams. Bet pagrindas lieka tas pats – Jėzus. Keičiasi tik forma, kaip apie jį kalbėti, kaip jį pristatyti vaikams ir šeimoms.

 

Donata Špokaitė