Kreipimasis dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo

Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje kreipimasis dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo

Vėl atnaujinus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymą Lietuvos Respublikos Seime, norime išsakyti mūsų nesikeičiančią poziciją, išreikštą dar 2011 metų gegužės mėn. 17 d. komunikate.

Ir toliau solidarizuodamiesi su nevaisingais sutuoktiniais norime priminti, kad pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų.   Krikščioniškoji etika atliepia šiandienos medicinos mokslo įrodytą tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo prasidėjimo momento. Jau nuo zigotos susidarymo savo egzistavimą pradėjusiam unikaliam asmeniui privalo būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Raginame nepritarti siūlomam perteklinių embrionų sukūrimui, jų šaldymui ir – prisidengiant “išėmimo iš apyvartos” terminu – jų sunaikinimui, pasibaigus saugojimo užšaldžius laikui.

Kaip savo 2015 m. lapkričio 5 d. kreipimesi į Prezidentę, Vyriausybę, Seimo Pirmininkę ir Seimo narius pažymi Lietuvos nacionalinės premijos laureatai, mokslininkai, rašytojai bei kiti visuomenės veikėjai, pasaulyje egzistuoja ir vis plačiau taikoma moterį nuo papildomo hormoninio stimuliavimo apsauganti alternatyva – kiaušialąsčių šaldymas, kuris anot Amerikos Reprodukcinės medicinos draugijos jau nelaikomas eksperimentiniu metodu. Tuo būdu šis metodas pripažįstamas pakankamai efektyviu. Kiaušialąsčių šaldymas apsaugotų sutuoktinius nuo didelių moralinių dilemų ir dvasinių kančių tais atvejais, kai dėl gyvenimiškų aplinkybių sukurtų perteklinių embrionų panaudojimas tampa neįmanomas. Mūsų žiniomis, 2008 ir 2010 metais, svarstant Dirbtinio apvaisinimo įstatymą, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė taip pat nepritarė perteklinių embrionų kūrimui, primindama, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos preambulėje aiškiai nurodoma, kad „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“.

Lygiai taip pat nepriimtinas trečiųjų asmenų lytinių ląstelių naudojimas apvaisinimui, pažeidžiantis ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Pasaulinė praktika liudija, kad vaikai, pradėti panaudojus anoniminių donorų lytines ląsteles, vėliau teismų pagalba ieško savo biologinių tėvų. Tai – viena iš priežasčių, dėl kurios kai kuriose šalyse atsisakyta anksčiau buvusios anoniminės donorystės.

Dar viena problema, į kurią norėtume atkreipti dėmesį – preimplantacinė genetinė diagnostika. Preimplantacinė diagnostika leidžia nustatyti embriono genetines ypatybes ir, remiantis jomis, žmogaus gyvybę skirstyti į „kokybišką“ ir „vertą gyventi“ bei „nekokybišką“, kurios gyvenimas „mažiau vertingas“. Dėl šių priežasčių preimplantacinės diagnostikos taikymas ne tik pažeidžia žmogiškąjį orumą ir sukuria sąlygas eugenikai, bet ir didina genetinės kilmės negalias turinčių žmonių atskirtį bei skatina visuomenės nepagarbą negalią turintiems žmonėms. Būtent preimplantacinės diagnostikos dėka asmenys su genetine negalia tampa tais, kuriuos dar iki jų gimimo stengiamasi identifikuoti, o identifikavus – neleisti gimti. Tai – negalią turinčių žmonių eliminavimas iš visuomenės, o ne genetinių ligų gydymas.

Viliamės, kad tikintys mūsų Bažnyčių nariai Seime, ypač tos politinės jėgos, kurios savo programose deklaruoja krikščioniškąsias vertybes, išliks ištikimi savo rinkėjams bei sau patiems priimant sprendimus dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo Lietuvoje.

Vilnius, 2015 m. gruodžio 14 d.