Spalio 5 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkimas.
Po Dieninės liturginės maldos Vilniaus universiteto dėstytojas psichologas doc. dr. Paulius Skruibis kalbėjo apie savižudybių problematiką Lietuvoje. Kasmet Lietuvoje nusižudo per tūkstantį žmonių. 20-30 tūkst. žmonių bando tą padaryti, dar daugiau apie tai svarsto. Įvykdytos savižudybės skaudžiai sukrečia artimuosius.
Dažnai klaidingai svarstoma, kad savižudybė kaip problemų sprendimo kelias yra neva paveldimas tautos bruožas. Prieš II pasaulinį karą savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo vieni mažiausių tarp kitų šalių. Po sovietinės okupacijos kasmet savižudybių rodikliai Lietuvoje augo.
Po Nepriklausomybės atgavimo savižudybių masto Lietuvoje nepavyko suvaldyti taip kaip Latvijoje ar Estijoje. Lietuvoje ši problema labiau išplitusi kaime ir miesteliuose, tarp 45-59 metų vyrų. Savižudybė nėra vieno įvykio pasekmė, bet paskatinta daugelio priežasčių. Tai vienu metu ir socialinis, ekonominis, psichologinis ir dvasinis reiškinys. Žmogus išgyvena didelį emocinį, dvasinį skausmą, vienu metu jį kamuoja daug slegiančių jausmų: pyktis, gėda, kaltė, pavydas, liūdesys. Tokių jausmų prislėgtas žmogus išgyvena neviltį, desperatiškai ieško išeities, renkasi neracionalų sprendimą, nes skausmas labai slegia.
Aplinkiniams žmonėms svarbu laiku pastebėti savižudybės rizikos ženklus. Galvojantis apie savižudybę gali apie tai tiesiogiai pasakyti kitiems žmonėms arba kalbėti užuominomis, jog norėtų užmigti ir neprabusti, visai išeiti ir pan. Rizikos ženklu gali būti ir brangių daiktų išdalinimas kitiems, atsisveikinimas, nuolatinis liūdesys, neviltis, užsidarymas, bendravimo vengimas, išeičių iš susidariusių aplinkybių nepastebėjimas. Alkoholio vartojimas savižudybės riziką tik padidina, nes tie, kurie išgeria, sunkiau kontroliuoja savo impulsus.
Pastebėjus rizikos ženklus svarbu nepalikti prislėgto žmogaus vieno. Galima netgi tiesiai ir atvirai klausti, ar jis negalvoja apie savižudybę. Galbūt aplinkiniams nejauku tokį klausimą užduoti ir baisu išgirsti teigiamą atsakymą, tačiau tam reikia ryžtis, jei norite padėti prislėgtam žmogui. Apie tai kalbantis nevilties kamuojamam žmogui palengvėja. Klaida yra atkalbinėti žmogų, sakyti, kad tai netinkama išeitis, kad viskas bus gerai, susitvarkys, nesijaudink. Nevilties varginamam žmogui atrodo kitaip ir jo tokie žodžiai neįtikina. Jei norime padėti ir sulaikyti nuo savižudybės, reikia parodyti nuoširdų susidomėjimą prislėgtu žmogumi, skirti laiko, aktyviai klausytis, į šalį atidėti kitus darbus. Labai svarbu praštyti papasakoti apie tai, kas vyksta nusiminusiojo gyvenime, kokius jausmus jis išgyvena, kas vargina, parodyti supratimą, nemenkinti kito asmens išgyvenimų rimtumo. Kai sunkumais pasidaliname, jausmų intensyvumas sumažėja.
Kitas žingsnis – kviesti žmogų įvardinti tai, kas jį sulaiko nuo savižudybės pasirinkimo. Jei žmogus kreipėsi į kunigą, aplankė bažnyčią ar apie tai kalba su savo artimaisiais, vadinasi, dar yra šiek tiek vilties, kad kažkas pasikeis. Reikia, kad pats apie savižudybę svarstantis asmuo įvardintų tai, kas gali jį sulaikyti, taip jis atranda prasmę gyventi ir ieškoti kitų išeičių. Galiausiai reikėtų aptarti veiksmų planą, ką artimiausiu laiku svarbu padaryti – šiandien arba rytoj: būti su kitais žmonėmis, ne vienam, kreiptis į psichologą, gydyti depresiją, kad emocinis skausmas sumažėtų. Kalbėjimas apie savižudybę tam tikra prasme yra ir pagalbos prašymas. To niekada nereikėtų praleisti negirdomis.
Psichologas, kunigas Arūnas Peškaitis OFM, lankantis nuteistuosius iki gyvos galvos įkalintus Lukiškių kalėjime, sakė, kad kunigai taip pat išgyvena daug vienatvės, vidinių kovų, pagundų ir yra rizikos zonoje. Reikia, kad kunigai sakytų tiesą sau apie tai, ką išgyvena, nevengtų ir Dievui atverti savo širdies. Per mažai vieni kitus pastebime ir nepasirūpiname. Jei apie ketinimą nusižudyti išgirstame išpažinties metu, svarbu skirti laiko, parodyti didesnį dėmesį tam, kuris apie tai kalba, nes kitos progos gali ir nebūti. Jei dėl skubos nėra laiko ir galimybių – reikia ieškoti kito žmogaus, kuris pabūtų su liudinčiuoju, kol atsiras kita galimybė išklausyti, padėti ar palydėti pas specialistą.
Kunigas pasidalijo istorija, kai artimųjų apkabinimas padėjo žmogui išvengti savižudybės. Žmogus vaikystėje ir vėliau nebuvo apkabintas giliausia prasme, liko apleistas, nereikalingas, nemylimas. Kartais paprasti žmogiški palaikymo ženklai išreiškia priėmimą, rūpestį ir dėmesį: laiškas, skambutis, šypsena, parama ar kokia smulkmena.
Savižudžių artimieji taip pat išgyvena didelį košmarą. Juos kamuoja netekties skausmas, kaltė, neviltis, pyktis, savigrauža. Jiems net padidėja savižudybės rizika. Artimiesiems svarbus kunigo žodis. Kunigas visada kviečiamas pastiprinti artimųjų savižudybę išgyvenančius žmones, lengvinti jų skausmą, kviesti neprisiimti kaltės už kito asmens pasirinkimą ir raginti būti atidžiais vieni kitiems. Bažnyčia visada kviečiama melstis už savižudžius ir sustiprinti jų artimuosius.
Kunigų susirinkime išplatinta atmintinė apie savižudybės rizikos veiksnius bei savižudžių laidojimo aplinkybes. Dabar galiojančiame Bažnytinės teisės kodekse nėra draudimo laidoti savižudžius. Pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos liturgines ir pastoracines normas, patvirtintas 2004 m., savižudžiai gali būti laidojami katalikiškai, jeigu gyvendami rodė prieraišumo tikėjimui ir Bažnyčiai ženklų. Tačiau visuomet vengtina tikinčiųjų papiktinimo. Tokių laidotuvių dalyviams reikia paaiškinti situaciją. Kilus rimtoms abejonėms, kreipiamasi į vietos Ordinarą. Bažnytinės laidotuvės neteikiamos, jei žmogus yra viešas nusidėjėlis.
Kitas Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkimas įvyks lapkričio mėn. 9 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje.
-ksb-