Brangieji,
mirties akivaizdoje žmogaus gyvenimo prasmė ir vertė atsiskleidžia ypatingu būdu. Sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, mes nenumaldomai ilgimės ir trokštame Kūrėjo dovanoto gyvenimo. Tokio gyvenimo, kurio nevaržo prabėgantis laikas, kuris nepažįsta netekties ir atskleidžia mums amžinybės tikrovę.
Šiandien Evangelijoje Kristus sako: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 5–6).
Šį Kelią atrasti ir juo keliauti mus pirmiausia įgalina Krikšto malonė. Daugelis žmonių turi būti labai dėkingi savo tėvams, kad jie pakrikštydami savo atžalas parodė jiems tikrąjį gyvenimo kelią – Kristų. Krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašiu į Kristų. Krikštas įspaudžia krikščioniui dvasinę neišdildomą jo priklausomybės Kristui žymę. Tos žymės nepanaikina jokia nuodėmė, net jeigu ji sutrukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių (KBK 1272). Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, – tai padėti jiems susitikti su Kristumi, kuris yra ištikimas ir kantrus kiekvieno žmogaus kelionės palydovas, Atpirkėjas ir Gelbėtojas.
Nė vieno žmogaus gyvenimo kelionė nebūna aiški ir tiesi. Pasaulis yra nuolatinė gėrio ir blogio kovos vieta. Žmogui ne visuomet lengva atskirti gėrį ir tiesą. Dar sunkiau ryžtis gėriui tarnauti ir tiesa gyventi. Todėl mums būtina pagalba, kurią gali suteikti ne kiti žmonės, ne abstrakčios gamtos jėgos, o vienintelis konkretus Kristus. Jis mums sako esąs tikroji Tiesa. Jame esame įskiepyti kaip šakelė į medžio kamieną, Jo meilė mums buvo apreikšta ant kryžiaus. Nuo Golgotos kalno spinduliuoja Tiesa, kuri neieško sau garbės ir malonumų, bet trokšta save atiduodama gelbėti paklydėlius, kad jie gyventų.
Kas yra tiesa? – ironiškai klausė Pilotas Kristaus. Šį klausimą su dar didesniu skepticizmu šiandien nuolat kartoja mus supantis pasaulis. Taip yra todėl, kad Tiesa nepatogi ir nemėgstama. Visaip stengiamasi ją paversti reliatyvia, pritaikyti savo vienadieniams tikslams. Todėl vieninteliame Kristuje Tiesa įgyja tikrąją vertę ir neužtemdomą aiškumą. Net ir daug klajojęs bei klydęs, žmogus Atpirkimo dėka turi galimybę atsiversti, atsigręžti į Tiesą, kuri spindi Kristaus veide.
Pagaliau Kristus yra mūsų tikrasis Gyvenimas. Apaštalas Paulius sako: Jei mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nemiršta; mirtis jam nebeturi galios (Rom 6, 8–9). Gyvenimo saulei palietus horizontą, mūsų akys ieško to, kas yra anapus žemiškosios tikrovės. Daugybė dalykų, kurie atrodė svarbūs ir reikšmingi, kurių taip atkakliai siekėme, už kuriuos įnirtingai kovojome, dėl kurių jaudinomės, nebetenka prasmės. Vienintelis svarbus klausimas, kuris iškyla prieš mus – tai gyvenimas: kas jis yra, kas su juo bus, ar jis pasibaigs?
Žemiškojo gyvenimo pradžia ir pabaiga susitinka svarbiausiame mūsų egzistencijos taške – Krikšto malonėje. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas. Tikintysis, išlaikęs antspaudą iki galo, tai yra likęs ištikimas savo Krikšto priesakams, galės mirti, pažymėtas tikėjimo ženklu, lydimas savojo tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti (KBK 1274).
Vis dėlto Krikšto malonės dėka gautas naujas gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo – jo silpnumo ir polinkio nusidėti. Todėl Kristus mus kviečia: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija (Mk 1, 5). Maža to, Jis padeda įgyvendinti šį kvietimą. Išganytojo mirtis ant kryžiaus ir jo gailestinga meilė pirmiausia buvo parodyta nusidėjėliams, idant šie atsiverstų ir priimtų tikrąjį Gyvenimą. Bažnyčia visus laiko savo prieglobstyje. Ji nuolat kviečia atgailai ir atsinaujinimui, idant jos nariai būtų nuskaistinti ir su visišku pasitikėjimu Viešpaties atlaidumu peržengtų mirties slenkstį.
Gimęs tikinčioje šeimoje, Prezidentas Algirdas Mykolas per Krikštą buvo įvesdintas į Bažnyčią, į katalikų bendruomenę. Būdamas aukštas ateistinio režimo pareigūnas, jis ilgus metus gyveno nuo šios bendruomenės atsiribojęs. Tačiau dievobaimingumas išsilaikė jo širdyje, tėvų skiepytas supratimas, kas yra šventa, ką būtina gerbti, paliko pėdsakus jo sąmonėje. Todėl pasikeitus visuomeninėms sąlygoms jis palaikė Bažnyčios restituciją ir rodė deramą pagarbą tikinčiųjų jausmams. Eidamas valstybės vadovo pareigas, jis pagarbiai pasitiko pirmą kartą Lietuvą aplankiusį Šventąjį Tėvą Joną Paulių II ir kiek galėdamas prisidėjo, kad jo apaštališkoji kelionė būtų patogi ir sklandi.
Krikščioniškas ugdymas ir suvokimas, kad nesame pasaulio valdovai, kad mus nuolat lydi Apvaizdos žvilgsnis, velionį skatino vengti aštrių sprendimų, neaitrinti žaizdų, atsivėrusių sunkiuoju laikotarpiu. Pagal savo supratimą jis siekė, kad visi lietuviai, nepaisant jų praeities, rastų savo vietą Nepriklausomybę atgavusioje valstybėje, ir todėl tapo ypatinga atrama tiems, kuriuos slėgė kolaboravimo našta. Jis išreiškė staigių permainų sukrėstos, sunerimusios daugumos lūkesčius, įkūnijo stabilumo siekį. Pasirinktoji pragmatinė ir realistinė kryptis netenkino puoselėjusių aukštesnius idealus, tačiau buvo įgyvendinama apdairiai ir nuosaikiai.
Šių metų vasario pradžioje, per Pasaulinę ligonių dieną, lankydamas Santariškių klinikų pacientus, aplankiau ir Prezidentą Algirdą Brazauską, kuris tuo metu buvo reanimacijos palatoje. Jis man tada pasakė: Su dideliu susidomėjimu skaitau Šventąjį Raštą. Man labai imponuoja Kristus. Žemiškos kelionės pabaigoje, kai susiaurėja bičiulių ratas ir vis mažiau žmonių patraukia mūsų dėmesį, su mumis lieka Kristus, Jis iškyla į centrą, nes vienintelis palydės mus į amžinybę. Kaip šiandien girdėjome sakant šv. Paulių: krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 4).
Dėkokime Dievui, kad Jis parodė mums tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Dėkokime tėvams, kurie Krikštu ir krikščionišku ugdymu šeimoje suteikė mums amžinybės kraitį. Jei ir ne visuomet buvome Dievui ištikimi, Jis nuolat mūsų laukia, niekados neapleidžia. Paklysti gyvenimo kelyje yra žmogiška, tačiau visi esame kviečiami sugrįžti į Tiesos akiratį. Tai gali tik tie, kuriems Kristus yra savas, kurie išlaikė Krikšto metu įduotos žvakės šilumą ir šviesą. Telydi ši šviesa velionį į amžinuosius namus, o mums visiems tenušviečia tikrąjį Kelią ir tepadeda gyventi Tiesa, kuri mums byloja, kad esame sutverti nesibaigiančiam buvimui Dievo artumoje.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas