Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma piligrimystei skirta paroda. Šiemet minime Jubiliejinius 2025 Bažnyčios metus – tai laikas, kai būriai piligrimų leidžiasi į kelią: lanko bažnyčias, atgailaudami meldžiasi ir atgaivina tikėjimą, gilina žinias, skiria dėmesio dvasiniam gyvenimui. Naujosios parodos lankytojai sužinos apie tris populiariausius piligrimų maršrutus, su kelionėmis susijusias tradicijas, išgirs piligrimystės istoriją – keliaus istoriniais piligrimų keliais. Maldingų kelionių tradiciją padės pažinti meno kūriniai ir unikalūs, specialiai šiai parodai sumeistrauti objektai, interaktyvūs elementai. Šia paroda Bažnytinio paveldo muziejus tęsia mažųjų edukacinių parodų ciklą ir kviečia įžengti į senos ir turtingos maldingųjų kelionių tradicijos erdvę.
Pagrindiniai piligrimų keliai nuo amžių vedė į tris miestus: Jeruzalę, Kristaus mirties ir prisikėlimo vietą, Romą, kur palaidoti du didieji apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius, ir Santjago de Kompostelą, prie šv. Jokūbo Didžiojo kapo. Išeiti į kelią – tai ne tik atsižadėti saugumo, bet ir įveikti savo ydas ar silpnumą. Taigi, kelias veda ne tik geografiškai tolyn, bet ir gilyn link širdies, aukštyn link Dievo. Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus. O 2025-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Vilties piligrimystės metais – viltis visiems labai reikalinga chaotiškame, karų ir krizių purtomame pasaulyje.
Krikščioniui Šventoji Žemė yra tikėjimo centras, seniausia ir svarbiausia piligrimystės, viso gyvenimo kelionės kryptis. Betliejus ir Nazaretas, Kana ir Jeruzalė, Taboro kalnas ir Judėjos dykuma, Tiberiados ežeras ir Jordano upė – šiuos Šventajame Rašte minimus pavadinimus tikintysis girdi ir mato visą gyvenimą, jie įauga į savastį taip, tarsi tai būtų gimtosios žemės vietovardžiai. O dangiškoji Jeruzalė – dangaus karalystės alegorija, tikroji tėvynė, kur krikščionis tikisi sugrįžti. Tik nuvykti Viduramžiais ir vėlesniais laikais ten nebūdavo paprasta. Reikėjo rasti tinkamą laivą ir kelionės vedlius, sulaukti palankaus vėjo, kad laivas pakeliui nesudužtų. Ne tik turtai, bet ir ryžtas bei viltis atplukdydavo piligrimą į trokštamą uostą. Piligrimai stengėsi keliauti grupėmis – taip paprasčiau ir saugiau, o kelionę pradėdavo gavę raštą iš vyskupo ir surašę testamentą.
Piligrimai Europoje dažniausiai rinkdavosi Romos miestą, lankydavo šv. Petro ir šv. Pauliaus kapus, nes tokia kelionė trumpesnė ir saugesnė nei į Jeruzalę. Visuotinai tikėta stebuklinga relikvijų, atvaizdų ir šventovių galia. Pats buvimas arti jų maldininkui teikdavo malonių gavimo garantiją. Pro Šventąsias duris – kurios kas 25-eri metai atveriamos didžiosiose Romos bažnyčiose, pirmiausia Šv. Petro bazilikoje – į šventovę įžengusiam, šventųjų kapus aplankiusiam, išpažintį atlikusiam ir Eucharistiją priėmusiam piligrimui teikiami visuotiniai atlaidai.
Ispanijos šiaurės vakaruose, Santjago de Kompostelos mieste, palaidotas vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių – šv. Jokūbas Didysis. Į šį miestą taip pat veda piligrimų, trokštančių paliesti šventojo kapą ir gauti jo užtarimą, keliai. Šv. Jokūbo keliu iki šiol keliauja daug piligrimų.
Kad maldininkams būtų lengviau keliauti, XI a. buvo parašytas piligrimo vadovas – Codex Calixtinus – su naudinga informacija, pavyzdžiui, kuriuose miestuose galima rasti gero maisto, o kuriuose geriau nevalgyti; iš kurios upės geriau ne tik pačiam negerti, bet ir arklių negirdyti, nes laukia mirtis; prie kurio tilto ypač dažnai tyko plėšikai ir kt.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Muziejaus lankytojai taip pat kviečiami keliauti ir pažinti didžiąją piligrimystės tradiciją. Parodos erdvė nedidelė – viena iš XVII a. bernardinių vienuolyno rūsio patalpų – apribojo, bet ir paskatino kuratores atsirinkti svarbiausius, parodos esmę iškalbingiausiai atspindinčius objektus. Galėtume ją lyginti su piligrimo kuprine: kelionei jis kraunasi tik reikalingiausius daiktus ir atmeta tai, be ko galės išsiversti. Parodos architektui teko užduotis sukurti kelių raizginį nedideliame plote ir naudojant durų motyvą jam puikiai pavyko aiškiai atskirti temas.
Parodos kuratorės: Inga Cironkaitė-Bendžienė, Violeta Indriūnienė, Danielė Streikutė
Architektas ir dizaineris: Povilas Vincentas Jankūnas
Komiksų dailininkės: Miglė Anušauskaitė, Fausta Čečkauskaitė, Danielė Streikutė
Koordinatorės: Fausta Čečkauskaitė, Vidmantė Narvidaitė, Eglė Žinienė
Ekspozicijos įrengimo darbus atliko Martynas Jakaitis ir ko.
Paroda veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
Muziejaus veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus arkivyskupija.
BPM informacija