Brangūs Broliai ir Seserys,
Šiandien prisimename palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso į Vilniaus vyskupo sostą 90-tąsias metines. 1918 m. gruodžio 8 dieną iškilmingai įžengęs į Vilniaus Katedrą, jis kalbėjo: Pirmą kartą stoju šioje šventoje vietoje su jumis, mieliausieji, viešai ir atvirai pasikalbėti, kaip mes drauge gyvensime, kaip mes sielų reikalus aprūpinsime, kaip savo pareigas atliksime. Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu jums rodyti į dangų kelią ir vesti į amžinąją laimę. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje.
Šie Ganytojo žodžiai mums atskleidžia jo esminį nusiteikimą, tai yra, besąlygišką atsidavimą Kristui, karštą meilę Bažnyčiai ir pasiaukojamą tarnystę žmonėms.Kiekvienas kunigas, juolab vyskupas pašauktas visiškai atsiduoti Kristui, kuris per kunigo asmenį ateina gelbėti savo žmonių. Krikšto malonės dėka kiekvienas krikščionis yra įskiepytas į dieviškąjį Kristaus gyvenimą tarsi šakelė į vynmedį. Kunigystės sakramento dėka ši malonė tampa užduotimi, nuo kurios atlikimo priklauso daugelio žmonių išganymas ir amžinoji laimė.
Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano gyvenimo tikslu, – rašė palaimintasis Jurgis savo dienoraštyje, – […] įrankiai ir priemonės, kuriuos Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiais ir priemonėmis. Ko Kristus troško? Įvykdyti Dievo karaliją ant žemės, tai yra šventą mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? Visiško savęs išsižadėjimo, darbų, vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų; ėjo kol galvą nepadėjo, kol netapo prie kryžiaus prikaltas.
Palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenime mes galime atpažinti Kristaus gyvenimą, Jo auką, gailestingumą ir kančią, kurią patyrė iš meilės savo žmonėms. Meilė Kristui pasireiškė Ganytojo meile ir ištikimybe Bažnyčiai.
Bažnyčia nėra institucija, kurioje suteikiama teisė ir galimybė pasiekti amžinąją laimę. Ji yra gyvas organizmas: kenčiantis, bręstantis, nupuolantis ir atsiverčiantis, klystantis ir spindintis nuostabiu pasiaukojimu. Bažnyčia esame visi: mes, kunigai, ir jūs, tikintieji. Visi esame vienas mistinis Kristaus kūnas, kurio sveikata priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Todėl Ganytojas sielojasi ir kenčia dėl jam patikėtų žmonių, yra pasiryžęs dėl jų aukotis ir darbuotis, tačiau vienas negali visos kaimenės nuvesti į pažadėtąją laimę.
Ingreso pamoksle palaimintasis Jurgis sakė: Jei nuo šiol mes būsime viena didelė šeima, tai išvien turime ir dirbti. Aš už jus melsiuos, bet ir jūs meskitės už mane. […] Prašykite, kad Dievas man šviestų, stiprintų, padėtų visuose mano darbuose. Be Dievo malonės esu silpnas; nieko negaliu. Jūsų pareiga – imti į širdį Dievo Žodį: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16). […] Atidarykite man savo širdis! Bažnyčioje esame glaudžiai vieni su kitais susieti. Kunigai yra paimti iš pasaulio ir Kristaus valia siunčiami atgal į pasaulį, idant rodytų kelią į Dievą, Dievo Žodžiu atskleistų Kristaus išganymo paslaptį ir sakramentais padėtų tikintiesiems priimti gelbstinčio Dievo atpirkimą. Tačiau kunigams būtina Jūsų visų pagalba.
Seminarijoje suteikiami dvasinio gyvenimo įgūdžiai ir teologiniais pagrindai, o toliau kunigas siunčiamas į parapiją. Jis apsigyvena tarp nepažįstamų žmonių, dažnai yra vienišas ir pavargęs nuo darbų, kamuojamas sunkumų ir asmeninių problemų. Jūs esate kunigo šeima. Jam reikalinga tikinčiųjų bendruomenės parama ir supratimas. Šiemet kreipiausi į Vilniaus arkivyskupijos parapijas, šeimas, vienuolines bendruomenes, įvairias maldininkų grupes prašydamas įsisūnyti kunigus ir lydėti juos malda. Esu labai dėkingas visiems, kurie atsiliepė į šį mano kvietimą ir kuria parapijose maldų už kunigus judėjimą. Jau turime apie 100 maldos grupių, kurios šia intencija adoruoja Švč. Sakramentą, aukoja už kunigus rožinį ar kitokias maldas. Ypatingai noriu padėkoti ligoniams, šeimoms auginančioms vaikus su negalia, kurie įsisūnijo mūsų kunigus, idant būtų jų dvasinė atrama.
Drauge noriu dar kartą pakviesti visus geros valios žmones įsitraukti į maldų už kunigus judėjimą. Kristus sako: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Šios grupės gali būti visai nedidelės, net viena šeima, kuri drauge meldžiasi už kunigus, suteikia vilties, kad mano broliai bus dvasiškai stipresni. Ligoniai savo kūno skausmus ir sielos sunkumus paaukoję už kunigus tampa gyvais meilės ir aukos altoriais, jų pastangos neša gausių vaisių. Atsiradus naujoms grupelėms, prašau į kuriją atsiųsti vieno atsakingo asmens vardą ir adresą, kad asmeniškai arba per mano pasiųstus asmenis galėčiau palaikyti su jomis ryšį, dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais.
Esame įpratę laukti iš kunigų patarnavimų, paguodos ir padrąsinimo. Tai iš tikrųjų yra jų pareiga. Tačiau tam, kad jie sėkmingai jos imtųsi, kunigams būtina jūsų pagalba. Nepakanka kritikuoti kunigus ir piktintis jais, krikščionis turi padėti kiekvienam nusiminusiam, paklydusiam, pavargusiam, taigi ir dvasininkui, keltis iš prarajos, sugrįžti į Bažnyčios vienybę.
Kiekvienas mūsų turėtume Kristaus klausti: ką gera turiu padaryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? (Mt 19, 16). Gyvename chaoso, pasimetimo, pykčio ir nesantaikos laikais. Krikščionys yra tarsi maži Kristaus šviesos spindulėliai, kuriuos dažnai užgožia rėksmingos reklamos ir dirbtinio vienadienio džiaugsmo žvaigždės. Rikiuokitės ir pasišvęskite, – tai paskutinieji palaimintojo Jurgio žodžiai, jo testamentas ir raginimas mums, XXI amžiaus žmonėms. Turime suvienyti savo jėgas, burtis į maldos grupes, gailestingumo darbų būrelius, sukurti meilės ir atjautos oazes, kuriose nusivylę, pasimetę, pavargę šių dienų žmonės atgautų tikėjimą, viltį ir meilę.
Istorijos bėgyje lietuviai daug kartų paliudijo, kad susitelkimas ir vienybė Kristaus vardu bei nuoširdus troškimas gyventi autentiškomis vertybėmis, grįstomis Dievo įsakymais, padeda įveikti didelius sunkumus. Manau, kad šiandien ypatingai reikia tokio susitelkimo, nes priešas nėra akivaizdus, aiškiai matomas. Jis užsimaskavęs lygiomis „teisėmis“ ir „laisvėmis“. Jis prisidengęs besišypsančiomis išdavystės ir pataikavimo kaukėmis. Jis siūlo mirtinus alkoholio, narkotikų, paleistuvystės nuodus kaip „išsilaisvinimo“ galimybę. Šiose pragaro žabangose įkliuvę daugybė žmonių.
Šiandien visi šaukia apie finansų krizę. Tačiau mažai kas prabyla apie dvasinę krizę, kuri yra kur kas pavojingesnė ir klastingesnė, nes kylantis akcijų kursas nepagelbės tapti dorais žmonėmis, juo labiau, neužtikrins mūsų amžinosios laimės. Įveikus dvasinę krizę sėkmės vaisiai būtų daug vertingesni. Tik retas gali lemti subalansuotą biudžetą, tačiau tikrai nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar Lietuvoje bus gražiau ir šviesiau gyventi. Kiekvienas gali prisidėti, kad daugiau žmonių pasijustų laimingi, kad šeimos surastų savo tikrąjį džiaugsmą – būti drauge, mylėti, dalytis savo gyvenimu, ugdyti dorus vaikus. Kiekvieno jėgoms, kad seni ir paliegę rastų atjautos kito žmogaus širdyje, sulauktų konkrečios paramos. Neužtenka vien pykti ant tų, kurie meluoja, vagia ir apgaudinėja. Melskimės ir ryžkimės patys dorai bei sąžiningai gyventi. Sutelkime jėgas diegti ir puoselėti amžinąsias vertybes, tinkamai auklėti jaunimą, mokyti jį pasiaukojamo darbo, kuris neša tikrą džiaugsmą sau ir kitiems.
Baigti norėčiau palaimintojo Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio malda, kuria jis meldėsi šioje Katedroje prieš 90 metų: Šventoji Nekaltai pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini bei globoji! Pavedu tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje. Amen.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas