Rugsėjo 14 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vyko pamaldos už taiką Ukrainoje ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Vienijantis su visa Europa, šią Kryžiaus Išaukštinimo dieną Vilniaus Katedroje, Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje meldžiasi ukrainiečiai, ir kitose Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose vyko malda už taiką Ukrainoje.
Pamaldose Katedroje arkivyskupas Gintaras Grušas kalbėjo apie Šventojo Kryžiaus reikšmę. Jis akcentavo, kad kryžius, buvęs mirties medis, po Kristaus aukos ir prisikėlimo tampa Gyvybės medžiu. Šio Gyvybės medžio tikrasis vaisius yra Eucharistija. Jėzus per Kryžių yra visų mūsų ramybės ir taikos šaltinis ir būtent iš kryžiaus mes semiamės ramybės, iš jo ateina taika.
Arkivyskupas priminė, kad šie metai Ukrainos bažnyčioje Romos Katalikų vyskupų yra paskelbti Šventojo Kryžiaus metais. Kryžiaus metai, turėję prasidėti kovo 2 dieną, Ukrainoje prasidėjo šiek tiek anksčiau – vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainos teritoriją. Nuo tada Ukrainos žmonės ypatingu būdu eina savo kryžiaus kelią.
Ukrainos vyskupai kovo 6 dieną rašė: „Nuo vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, Ukraina eina skausmingą Kryžiaus kelią, jame kenčia nekalti žmonės, jie sužeidžiami ir nužudomi – šiame kelyje daug blogio, daug kančios! Šiuo metu kaip niekada aštriai jaučiame, kas yra smurtas prieš nekaltuosius, kas yra nekaltųjų nukryžiavimas. Dabar labiau nei bet kada suprantame Jėzų Kristų jo Kryžiaus kelyje, suprantame jo kančią ir mirtį kaip nekaltojo Avinėlio, kurį nukryžiavo žmonės, pasišventę tarnauti blogiui.“
Savo kalboje arkivyskupas paminėjo, kad adoracijai Europoje Kryžiaus išaukštinimo šventė buvo parinkta ir dėl to, kad šią šventę Rytų Katalikų Bažnyčios švenčia su didžiausia iškilme. O Lotynų vyskupai rugsėjo 14 d. užbaigia Kryžiaus metus su iškilminga liturgija ir Kryžiaus keliu Viešpaties Kančios šventovėje Šargorode (Vinicos srityje). Taip pat visa Europa jungiasi maldoje meldžiantis už Ukrainą.
„Liepos mėnesį teko lankytis Ukrainoje. Buvau pakviestas pravesti atlaidus didžiausioje Marijos šventovėje Berdyčive. Atlaiduose tikintieji rinkosi melstis už taiką, minėti Kryžiaus metus, paaukoti Ukrainos žmones ir visą Ukrainą į Berdyčivo Karmelio Dievo Motinos, Ukrainos globėjos, rankas. Mišios buvo mažesnės nei įprastai. Jei anksčiau susirinkdavo 10–20 tūkst. piligrimų, dėl karo susirinko pora šimtų, nes nebuvo galima burtis. Mišios nevyko bažnyčioje, jos dėl saugumo vyko kriptoje. Kaip karmelitų vyresnysis pastebėjo – labai tinkamai, nes ir visa Ukraina sėdėjo rūsiuose.
Kas ypatingai patraukė mano dėmesį, – tai evangelija atlaiduose Berdičyve. Ten skaitoma ta pati evangelija, kurią mes kiekvienais metais girdime Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose: moterys, stovinčios po Jėzaus kryžiumi. Tai nepaprastai gražus simbolis to, ką Ukrainos tauta daro, ir ką mes šį vakarą irgi darome – suklupę prieš Švenčiausiąjį Sakramentą meldžiamės už taiką Ukrainoje. Mes, kaip Marija, jungiamės su jos Sūnumi, toje kančioje, kuri atpirko pasaulį, kuri atnešė taikos ir ramybės. Mes jungiamės su Ukraina jos kančiose su Kryžiaus pergalės viltimi.
Mes žiūrime į Kristaus mistinį kūną Eucharistijoje, bet mąstome ir apie Jėzaus mistinio kūno narius – nekaltuosius, kankinamus, žudomus žmones Ukrainoje. Atiduodame juos į Gailestingojo Tėvo rankas, prašydami Dievo Gailestingumo, kad kuo greičiau įsivyrautų taika. Mūsų tautietis, apaštalinis nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas neseniai sakė: „Nematau rimto dialogo galimybės […] mūsų malda turi būti labai rimta, nes mums reikia stebuklo, reikia taikos stebuklo“. Tad tęskime su pasitikėjimu mūsų maldą į mirtį nugalėjusį ir prisikėlusį Kristų, kad parodytų savo gailestingumą ir kad taika įsikūnytų Ukrainoje ir visame pasaulyje.“ – kalbėjo pamaldose arkivyskupas Gintaras Grušas.