Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia sako: „Kontempliuoti Kristaus veidą ir kontempliuoti kartu su Marija – štai „programa“, kurią nurodžiau auštant trečiajam tūkstantmečiui“.
Prieš mėnesį Šventasis Tėvas paskelbė Eucharistinius metus, kviesdamas giliau įsimąstyti į Eucharistinio Jėzaus paslaptį, atidžiau pažvelgti į Išganytojo dosnumą. Šiandien mes švenčiame Aušros Vartų Gailestingumo Motinos iškilmę. Kas geriau mums gali atskleisti Eucharistijos prasmę ir esmę, jeigu ne Dievo Motina? Kiekvienais metais Vilniaus gatvėmis Dievo Kūno iškilmės procesijoje nešame Jėzų Švenčiausiame Sakramente iki Aušros Vartų šventovės, kur Sūnaus ir Motinos susitikimas pripildo mus tikėjimo džiaugsmu. Ateikime šiandien pas Mariją. Ateikime į jos tikėjimo, vilties ir meilės mokyklą, kad išmoktume su Marija atpažinti ir mylėti Jėzų Kristų, realiai esantį Švenčiausiame altoriaus Sakramente.
Minėtoje enciklikoje Šventasis Tėvas sako: „Jeigu Eucharistija yra tikėjimo slėpinys, kuris pranoksta mūsų protą, kad esame verčiami gryniau atsiduoti Dievo Žodžiui, tai, ugdant tokią laikyseną, niekas kitas, išskyrus Mariją, negali būti mūsų ramstis ir vadovas“ (54).
Tikėjimas leido Dievo Žodžiui įsikūnyti Marijoje. Ji daug dalykų nesuprato, tačiau Ji įtikėjo, nes aiškiai žinojo viena: Dievas nori pasinaudoti jos gyvenimu savo veikimui žemėje. Šito jai pakako, kad ištartų nuolankų, tačiau tvirtą ir amžiną „taip“ Dievo valiai, kad suteiktų laisvę Dievo veikimui.
Tikėjimas dažnai mus veda ten, kur mes patys vieni niekada nenueitume. Tik visiškas pasitikėjimas Viešpačiu leidžia Jam pasinaudoti mūsų gyvenimu ir atlikti nuostabius darbus. Tereikia atpažinti Dievą, kaip jį atpažino Emauso mokiniai drauge laužydami duoną. Viešpats yra arti mūsų. Jis pasiliko tarp mūsų slypįs trapiuose duonos ir vyno pavidaluose, kad mes nuolat jaustume Jo artumą, kad turėtume drąsos ir jėgų atlikti mums patikėtą misiją ir savo gyvenimu kurti gėrį žemėje.
„Nelaikyk, – ragina šv. Kirilas Jeruzalietis, – duonos ir vyno vien natūraliais elementais, nes Viešpats aiškiai pasakė, kad jie yra Jo Kūnas ir Kraujas; taip tikina tavo tikėjimas, nors pojūčiai nori įteigti kita“.
Kaip sunku išmintingam mūsų dienų žmogui patikėti šiuo nuostabiu stebuklu. Kaip sunku pripažinti, kad tikėjimo kelyje mums yra būtini tarpininkai. Pasikliaudamas sava išmintimi ir žiniomis, žmogus vis mažiau linkęs pasinaudoti tarpininkais. Tačiau Dievas mus sukūrė tokius, kad be tarpininkų negalime išsiversti. Gimusiam kūdikiui reikalinga motinos globa, kitaip jis mirtų. Gyventi ir augti tikėjime mums irgi reikia tarpininko, kuris padėtų atsigręžti į nuostabias dangaus dovanas. Todėl iš Dievo rankų turime Mariją, kad ji išmokytų mus nuolankia širdimi priimti tikėjimo paslaptis.
Tikėjimas į mūsų gyvenimą sugrąžina viltį. Kiekvieną dieną girdime apie siaubingus nusikaltimus, padarytus žmogaus rankomis. Baimė ir netikrumas dėl rytdienos vis labiau užvaldo pasaulį. Daug nerimo ir pasimetimo yra ir tarp mūsų. Nerimaujame dėl savo tautos ateities, kankinamės dėl šeimos ar asmeninių problemų. Dar niekada nebuvo girdėti tiek nusivylimo ir depresijos balsų, nei šiandien. Kaip išsivaduoti iš šios mūsų laikų nerimo rykštės?
Geriausias būdas – žvelgti į Mariją. Romoje, Šv. Petro bazilikoje yra garsioji Mikelandželo skulptūra Pieta. Marija laiko ant kelių negyvą savo Sūnaus Jėzaus kūną. Daugybė žmonių plaukia pažiūrėti šios skulptūros. Pakėlus akis į šį meno šedevrą, jos tarsi prilimpa prie ramaus Marijos veido. Atrodo keista, kaip motina, kuri ant savo kelių laiko žmonių sudarkytą Sūnaus kūną, gali išlikti tokia rami ir susikaupusi, net švelniai susimąsčiusi. Jos žemai nuleistos akys nežiūri į Sūnaus lavoną, o, atrodo, žvelgia į savo širdį, kurioje Jėzus yra gyvas. Atrodo, kad ji kalbasi su Sūnumi, kuris niekada nemirė jos širdyje. Ar ne čia glūdi Marijos vilties paslaptis?
Jėzus, Dievo Sūnus yra gyvas! Tai yra ir mūsų vilties pagrindas. Šv. Apaštalas Paulius mus ragina: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės stalo, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hebr. 4, 16).
Neveltui Šventasis Tėvas Eucharistinius metus paskelbė tuoj po Rožinio metų. Jis gerai supranta, kad Motina parengia vaikus priimti Sūnaus įsikūnijimo paslaptį. Todėl Popiežius Mariją pavadino „Eucharistijos moterimi“. Moteris, kurios viltis suteikia jėgų pavargusiam pasauliui, kuri ima mus už rankos ir veda prie savo Sūnaus Švenčiausiajame altoriaus Sakramente. Ji kviečia drauge suklupti tylioje adoracijoje, tikėjimo akimis įsižiūrėti į Ostiją ir nuolankia širdimi priimti Dievo Gailestingumo dovaną, kuri atneša į mūsų gyvenimą tikrąją viltį.
Vilties neįmanoma užsklęsti savo širdyje. Ji trokšta dalytis ir reikštis meile. „Esu su jumis visas dienas“ (Mt 28, 20), – sako Viešpats. Kas, jei ne meilė įkalino Dievą mūsų bažnyčių tabernakuliuose? Meilė išvedė Jėzaus besilaukiančią Mariją tarnauti savo giminaitei Elžbietai. Kaip gražiai Šventasis Tėvas pavadino Mariją „pirmuoju tabernakuliu istorijoje, – kur Dievo Sūnus, dar neregimas žmogaus akimis, leidžiasi pagarbinamas Elžbietos, jo šviesai tartum sklindant per Marijos akis ir balsą“ (55). Toliau Šv. Tėvas mus ragina: „Įsiklausykime į Švenčiausią Mergelę Mariją, kurioje Eucharistinis slėpinys labiau negu kokiame kitame asmenyje suspindi kaip šviesos slėpinys. Žvelgdami į ją, pradedame pažinti perkeičiančią Eucharistijos jėgą. Joje išvystame meilėje perkeistą pasaulį. Įsimąstydami į ją, kuri buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, matome auštant, „naują dangų“ ir „naują žemę“, kuri atsivers mūsų akims sulig Kristaus grįžimu“.
Evangelijoje Kristus mums sako: „Kaip mane siuntė Tėvas, tai ir aš jus siunčiu“(Jn 20, 21). Tėvas dovanoja pasauliui savo Sūnų. Šiandien Dievas kviečia kiekvieną iš mūsų laisva valia dovanoti save žmonijai, kad pasaulyje būtų daugiau meilės, daugiau gerumo. Dievas laukia, kad mes padėtume Jam perkeisti pasaulį. Ar išdrįsime atsiliepti į šį Dievo kvietimą?
Maitindamiesi Viešpaties Kūnu, tampame broliai ir seserys Kristuje. Esame vienos šeimos nariai. Nesvarbu, kad esame tokie skirtingi. Ir žemiškoje šeimoje vaikai būna skirtingi. Svarbu, kad gavę Dievo meilės ir gailestingumo dovaną, negalime likti abejingi, pikti ir vieniši. Vienybė su Kristumi suvienija mus tarpusavyje, nes Kristaus auka ant kryžiaus buvo už visus žmones. Jis neskirstė žmonių į gerus ir blogus, – Jis visus mylėjo ir atidavė save, idant kiekvienas turėtų galimybę atsiversti ir priimti Dievo meilės dovaną. Jėzus ir Marija labiausiai trokšta, kad priimtume Dievo meilės, Jo gailestingumo dovaną, atpažindami savo nuodėmę, nuoširdžiai ją apgailėję ir paprašę Dievo pagalbos. Atnaujinta širdimi, mylėdami ir darydami gera, kursime „naują žemę“, kurios visi esame išsiilgę.
Gailestingoji Dievo Motina dieną naktį budi Aušros Vartų koplyčioje ir meldžia mums atsivertimo, meldžia sugrįžimo pas jos Sūnų malonės. Visi drauge šiandien melskime sau, savo šeimoms, savo tautai ir visam pasauliui Dievo gailestingumo. Prašykime drąsos ir jėgų skleisti meilę, gerumą, gailestingumą ir džiaugsmą, kuriais skelbsime Dievo Karalystės buvimą čia, tarp mūsų.
Amen.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas