Brangieji,
Nuoširdžiai sveikinu visus, susirinkusius pas Aušros Vartų Dievo Motiną. Džiaugiuosi, kad vėl susitinkame prie Gailestingumo Motinos drauge padėkoti Viešpačiui už Jo malones ir pamąstyti apie savo gyvenimo kelionę. Dievas mums dovanojo Aušros Žvaigždę – Mariją, idant žengdami per pasaulio tyrus nepaklystume žemės tamsoje ir kasdieniuose varguose.
Šios dienos Evangelija mus pakvietė drauge su Dievo Motina prie Atpirkėjo kryžiaus. Tai pati skaudžiausia, bet drauge ir pati viltingiausia mūsų išganymo istorijos vieta, nes kryžius apreiškia mums begalinę Dievo meilę ir Jo gailestingumą. Nukryžiuotojo Kristaus auka – Dievo šauksmas žmonėms. Enciklikoje Apstus gailestingumo Popiežius Jonas Paulius II rašė: Kryžius kalba ir nepaliauja kalbėjęs apie Dievą – Tėvą, beatodairiškai ištikimą savo amžinai meilei, kuria myli žmogų.
Kas geriau už Nukryžiuotojo Motiną gali suprasti šią Dievo kalbą? Toje pačioje enciklikoje Popiežius mums sako, kad Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina […] savo tyliu ir drauge neprilygstamu dalyvavimu mesijinėje savo Sūnaus pasiuntinybėje ypatingu būdu pašaukta priartinti žmonėms meilę, kurios apreikšti Jis buvo atėjęs. Marija trokšta, kad žmonės pažintų Dievo meilę ir išdrįstų atpažinti savo nuodėmę, atsiversti ir priimti Viešpaties gailestingumą.
Kodėl Dievo Motina taip susirūpinusi pasirodo žemės vaikams, maldaudama juos atsiversti, melstis ir atgailoti? Kodėl Dievo gailestingumo pamaldumas mūsų dienomis su tokia jėga beldžiasi į sąžines ir širdis?
Šiandien žmonės gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Jie patys save iškėlė į Dievo vietą ir, pirmųjų tėvų pavyzdžiu, atsisakė pripažinti Kūrėjo teises bei kūrinio atsakomybę. Genetinės manipuliacijos, gyvenimo ir mirties kontrolė, šeimos paniekinimas ir jos puolimas – tai vis save sudievinusio žmogaus vaisiai, kurie, deja, neša ne trokštamą laisvę ir džiaugsmą, bet nelaimes ir kančią. Žmonės gyvena ateities baime, širdies tuštuma ir sielos kančia.
Kančią atneša ir žemėje vykstančios katastrofos. Pasaulyje šį rudenį prasiautusios audros, potvyniai ir žemės drebėjimai pasėjo mirtį ir neviltį. Daugybė žmonių liko be pastogės, kamuojasi nuo šalčio, alkio ir troškulio, neteko savo artimųjų. Girdint ir matant šias nelaimes, ateina į galvą Jėzaus žodžiai, užrašyti Luko evangelijoje, kai Jis pasakoja apie galilėjiečius ištikusią nelaimę bei apie nuvirtusį Siloamo bokštą, kuris užmušė aštuoniolika žmonių. Jėzus klausia: Ar manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus? […] Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite (Lk 13, 2).
Dievo Motina, pasirodydama žmonėms, maldavo to paties: Atsiverskite! Melskitės už nusidėjėlių atsivertimą! Tai svarbiausia žinia šių laikų žmogui: mums visiems be galo reikia Dievo gailestingumo, kuris patiriamas nuoširdaus atsivertimo dėka, tai yra, pripažįstant savo nuodėmes ir atsigręžiant į Dievą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II rašė: Šiandienė mąstysena, turbūt labiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“ bei jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir technikos negirdėtos plėtros labiau nei bet kada užvaldė žemę ir tapo jos viešpačiu. Toksai „žemės užvaldymas“ dažnai vienapusiškai ir paviršutiniškai suprantamas, tartum jau nebelieka vietos gailestingumui.
O kaip šių dienų pasauliui reikia Dievo gailestingumo! Visuose pasaulio kontinentuose aidi kančios ir nevilties šauksmai žmonių, kuriems padėti gali tik gailestingasis Dievas. Viešpats išsirinko Vilnių apreikšti savo dieviškąjį gailestingumą. Jau nuo XVI amžiaus mūsų miestą saugo Aušros Vartų Dievo Motina – Gailestingumo Motina Marija. Praėjusiame baisių sukrėtimų šimtmetyje Kristus pašaukė nuolankią ir paprastą seselę Faustiną atnešti mūsų laikams Dievo gailestingumo žinią kaip vilties šaltinį. Nepatirs žmonija ramybės, – sakė Kristus šventajai Faustinai, – kol neatsigręš į mano gailestingumą.
Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris nutapytas Viešpačiui pageidaujant pagal šventosios Faustinos regėjimą, 1935 metais buvo pirmą kartą viešai pagarbai iškeltas šioje Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčioje. Savo dienoraštyje seselė Faustina rašo, kad tomis dienomis ji regėjime matė, kaip Jėzus palaimino miestą, kuris buvo apraizgytas nelabojo tinklais. Viešpats peržegnodamas sutraukė tuos tinklus. Tuo pat metu seselė Faustina pamatė daugybę demonų, kurie degė neapykanta. Kai ji paklausė, iš kur jų tiek daug atsirado, sulaukė atsako, kad iš žmonių širdžių.
Pikti demonai susirandą vietą net ir bažnyčią lankančių žmonių širdyse. Kiek daug šiandien pykčio, keršto, apkalbų ir šmeižto demonų karaliauja save tikinčiais laikančiųjų širdyse. Piktasis suvilioja garbe, noru valdyti, troškimu daugiau turėti, neapykanta tiems, kurie sunkiu darbu ir kantrybe padaro ką nors gero. Atrodo, kad šiandien tamsybių kunigaikštis nevaržomai siautėja tarp mūsų sėdamas neapykantą ir neviltį, kad tik atitrauktų mus nuo Dievo, kuris savo mirtimi pelnė mums atleidimą ir išvadavimą.
Jeigu mano meile jūsų neįtikino mano mirtis, – sakė Jis šventajai Faustinai, – tai kas gi jus įtikins? Esame kviečiami būti Dievo meilės ir gailestingumo liudytojais. Ne veltui šventasis gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo nutapytas Vilniuje. Šiandien kiekvienas galime jį aplankyti Dievo Gailestingumo šventovėje, galime prie jo maldauti sau ir visam pasauliui Dievo gailestingumo. Raktas į Dievo gailestingumą yra visiškas pasitikėjimas Viešpačiu. Jėzau, pasitikiu tavimi, – tai žinia, o drauge ir užduotis mums, kuriuos Dievas kviečia keisti savo ir kitų gyvenimus.
Dievo Motina Marija savuoju pasitikėjimu leido Dievui apsigyventi žemėje ir buvo tyli Jo atpirkimo liudininkė. Šventoji Faustina, pasitikėdama Jėzaus žodžiu, paliko mums Dievo gailestingumo žinią. Dabar atėjo mūsų eilė. Melskimės ne tik už save, bet ir už visą negandų kamuojamą pasaulį. Skleiskime Dievo gailestingumo žinią žodžiu, malda ir darbais. Neškime gerumą, meilę ir ramybę visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje. To prašo mūsų Išganytojas, kuris sakė: Trokštu, kad visas pasaulis pažintų mano gailestingumą, nesuvokiamų malonių trokštu teikti sieloms, kurios pasitiki mano gailestingumu.
Netrukus, konsekracijos valandėlę visi drauge stosime su Marija po Kristaus kryžiumi. Dėkodami už tai, kad Jis pasiliko su mumis, dėkodami už Jo gailestingąją meilę, maldaukime drąsos ir pasitikėjimo priimti šią nepaprastą malonę, kuri padės mums atlikti savo gyvenimo misiją. Esame ne vieni. Kaip sako Bažnyčios tėvai Vatikano II Susirinkimo dokumente: Paimta į dangų, Marija […] daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę.
Marija, Tu geriausiai pažįsti Dievo gailestingumo paslaptį, padėk ir mums ją priimti, ja gyventi ir ją skleisti po visą pasaulį.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas