Šiandien šiame gražiame senųjų Vilniaus Kalvarijų slėnyje švenčiame Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę. Švenčiame Bažnyčios gimimo dieną.
Apaštalų darbuose skaitėme, kad Sekminių dieną visi Kristaus mokiniai buvo susibūrę draugėn. Išganytojui palikus savo mokinius, jie skendėjo abejonėse ir nežinioje. Nė vienas iš jų gerai nesuprato, kas yra Kristus. Nukryžiuotojo Jėzaus istorija, jo Prisikėlimas ir pasirodymai, galiausiai Jo sugrįžimas pas Tėvą apaštalams buvo pernelyg fantastiškas ir nepermanomas. Jie mylėjo ir gerbė Jėzų, tačiau niekaip negalėjo patikėti, kad su jais gyvenęs, kalbėjęsis ir bendravęs Mokytojas yra Dievas, Visatos Kūrėjas. Nors žydų tauta laukė Mesijo, nors skaitė Raštus ir ruošėsi Jį sutikti, tačiau mokinius suklaidino tai, kaip Jis pasirodė ir ką veikė. Žydai laukė spindinčio, garbingo karaliaus, o Jėzaus Kristaus gyvenimas nuo prakartės iki kryžiaus buvo prieštaringas ir nesuvokiamas žmogui, nepaklūstantis žmogiškai logikai. Žmogaus Sūnus, kaip Jis pats save vadino, stiprinosi Tėvo valia, o ne vien žemiškąja duona. Jis atiduoda žmonėms savąjį Kūną kaip dvasinį gyvenimo kelionės maistą. Jis yra pasaulio šviesa, Prisikėlimas ir Gyvenimas.
Šito negalėjo suprasti nė vienas žmogus žemėje, nes, pasak evangelisto Jono, Dvasia dar neatėjo. Dievas turėjo pasiųsti žmonėms Šventąją Dvasią, kuri prasiveržia pro žmogaus proto ribas ir nušviečia jį, suteikdama gilųjį suvokimą. Tik pažvelkime, kaip Sekminių dieną staiga kardinaliai pasikeičia Jėzaus mokiniai. Pripildyti Šventosios Dvasios jie visiškai kitaip išvysta visa tai, ką patyrė, matė ir girdėjo. Jų širdys užsiliepsnoja. Jie tampa iškalbingi, nes meilė verčia juos dalytis Dievo žodžiu su kitais. Šventoji Dvasia kalba jų lūpomis, ir žmonės girdi bei supranta juos.
Sekminių stebuklas įsiveržia į žmonijos istoriją atversdamas visai naują puslapį – Dievo pažinimą. Apaštalas Jonas mums perteikia Išganytojo žodžius: Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite (Jn 15, 26). Šiais žodžiais pasakoma, kad Jėzaus liudijimas yra tęsiamas per Bažnyčią.
Sekminės nebuvo vienkartinis, vienos dienos įvykis. Šventoji Dvasia yra tarp mūsų. Ji mums liudija Dievo meilę ir gailestingumą, ji mums padeda atpažinti Dievą mūsų gyvenime ir Jį priimti. Šventoji Dvasia ir šiandien gyvai veikia savo Bažnyčioje.
Mumyse tebėra gyvas atminimas didelių išgyvenimų, patirtų palydint mūsų mylimą Popiežių Joną Paulių II į amžinybę ir sutinkant naująjį Šventąjį Tėvą Benediktą XVI. Šiuo laikotarpiu buvo ypač juntamas Šventosios Dvasios veikimas Bažnyčioje. Žmonėms būdinga prisirišti prie žemiškųjų vadovų, juos vertinti, jais pasitikėti. Tačiau netekus vyriausiojo Bažnyčios Ganytojo išgyvenome ypatingą Dievo artumą. Gal niekuomet žmonės taip daug nesimeldė, kaip tomis dienomis, kai mirė Popiežius ir kai buvo renkamas naujasis šventojo Petro įpėdinis.
Konklavos metu mačiau, kaip karštai meldėsi visi kardinolai, kuriems buvo patikėta atsakinga misija rinkti naująjį Popiežių. Konklava – labai sukrečianti patirtis, nes reikėjo įspėti Dievo valią, jo mintį, visiškai atsiduoti Šventosios Dvasios veikimui. Šv. Paulius gražiai rašo: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta Dievo mintį, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių niekas nežino, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas dovanas (1 Kor 2, 9–12).
Sekminių dovanos dėka mes įžengiame į Dievo vidinę erdvę, į Jo slėpinį, idant galėtume gyventi Dievo Dvasia. Tereikia karšto tikėjimo bei pasitikėjimo, idant leistume Dievo Dvasiai išsiskleisti šioje žemėje mūsų gyvenimu. Žmogus, kuris įsileidžia į savo sielą Šventąją Dvasią, gali mąstyti Dievo mintimis, gali mylėti Dievo meile. Neveltui Bažnyčia sako, kad Šventoji Dvasia yra įliejama į žmogaus širdį. Šventoji Dvasia leidžia suvokti tikėjimą ir Dievo mintį kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Dievas leidžia pažinti mums skirtą pašaukimą ir suteikia savo Dvasią jį įgyvendinti. Tai – Bažnyčios uždavinys. Mokiniai, pripildyti Šventosios Dvasios, tampa apaštalais ir ima skelbti Kristaus Evangeliją.
Šiandien būrelis jaunuolių priima Sutvirtinimo sakramentą. Tai Šventosios Dvasios dovana, kurios dėka jums geriau atsiskleis tikėjimas ir savasis pašaukimas. Girdėjome, kaip mokiniai su Kristaus Motina Marija meldėsi laukdami Šventosios Dvasios. Šiandien jūsų malda bus išklausyta, ir Dievas atsiųs Jums savąją Dvasią. Priimkite Ją atvira širdimi ir su pasitikėjimu. Šventoji Dvasia jums padės pažinti Dievą ir pakvies Jį liudyti pasauliui savuoju gyvenimu. Šitaip iš kartos į kartą Dvasia liejasi į žmonių širdis ir žadina tikėjimą Kristumi. Šių dienų triukšmas trukdo mums pajusti Dvasios dvelksmą, tačiau Vėjas pučia, kur nori, – sako Viešpats, – jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina (Jn 3, 8). Ir šių dienų pasaulyje Dvasia sugeba įskelti meilės ugnį, atranda atvirų širdžių, nebijančių priimti Dvasios dovanų ir liudyti jas pasauliui.
Sekminių dieną pirmiausia kreipiuosi į jus, brangūs jaunuoliai. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II visą savo pontifikatą skyrė jaunimui ypatingą dėmesį. Popiežiaus Benedikto XVI vieni pirmųjų žodžių buvo: Bažnyčia yra gyva ir ji – jauna. Šie mūsų Bažnyčios Vadovai žvelgė į jus, kviesdami drąsiai ir su visišku atsidavimu skelbti Evangeliją, būti Gerosios Naujienos nešėjais visam pasauliui, atverti duris Kristui. Tik jaunatviškas entuziazmas, drąsa, ryžtas įveikia siaurus reliatyvizmo ir konformizmo rėmus, išplečia Dievo karalystės ribas. Priimkite Šventosios Dvasios dovaną ir būkite uolūs Kristaus mokiniai.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas