Brangieji,
Šiandien minime Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Nelengva šių dienų žmonėms kalbėti apie šventuosius. Deja, šventumas mažai ką domina. Šventųjų paveikslai nesipuikuoja lakuotuose spaudos viršeliuose. Nebent savaitinis žurnalas „Veidas“ ima ir surizikuoja prabilti apie „Tikėjimo ir meilės liudytojus“. Kodėl taip yra?
Prisiminkime, ką pasakė senelis Simeonas Motinai Marijai, kuri atnešė į šventyklą mažąjį Kūdikį Jėzų: Jis bus prieštaravimo ženklas (Lk 2, 34). Nelabai džiugi perspektyva. Bet tai ir yra dalia, paveldima visų, kurie išdrįsta sekti Kristumi, užuot besivaikius šio pasaulio siūlomų miražų.
Jauną žmogų supa daug išoriškai blizgančios pasiūlos: populiarumas už apsikvailinimo kainą; laikinas malonumas su skausmingu išsiblaivymu; vienos nakties pažintys, palaidojančios gražiųjų vaikystės pasakų princo ar princesės svajonę. Madas diktuoja televizija ir minia, neklusniuosius agresyviai gąsdindama vienatve, atstūmimu, išjuokimu. Kiekvieną bando įtikinti, kad viskas yra perkama ir parduodama. Siekiama, kad žmogus užmirštų esąs žmogumi, bet pavirstų milžiniškos vartojimo mašinos sraigteliu, klusniu jos tarnu.
Todėl šiandien noriu iš visos širdies padėkoti dangui, dovanojusiam mums šventuosius – žmones, kurie išdrįso būti kitokiais, kurie nesutiko svaiginti prekyvietės lentynomis, bet pasirinko laisvę ir nebijojo už ją sumokėti. Pasaulis yra saugesnis ir gražesnis dėl to, kad tarp mūsų yra šie Dievo bičiuliai. Šventieji – tai Dievo kumštelėjimas apsnūdusiai visuomenei. Iššūkis, kuris sudrumsčia tingią persisotinusių vienadieniais malonumais ramybę.
Šventasis Kazimieras nebuvo labai įdomus savo laikų žmonėms, nedaug kas jį prisimena ir šiandien. Jis neatitinka „garsenybės“ etalono, nes neįvykdė jokio perversmo, nepasižymėjo kare ar dvaro intrigose. Jis tik kiekvieną savo neilgo amžiaus dieną liudijo stebuklą gyvenimo, kuris nesiriboja šios žemės skambiu garsu, kuris reiškiasi visa savo pilnatve ir amžinuoju grožiu. Toks karalaičio gyvenimas žadino ne vieno dvariškio sąžinę, vertė mąstyti apie gyvenimo trapumą ir amžinybės kitoniškumą. Pasirinkdamas amžinybės Karalių jis nebuvo patogus savo aplinkai. Jaunatviškas šventojo Kazimiero užsidegimas padėjo jam Kristaus kryžiuje įžvelgti didžiausios meilės, vilties ir prisikėlimo tikrovę.
Ar šventieji pasitraukė iš šiuolaikinio gyvenimo? Ar yra šiandien žmonių, drįstančių pasipriešinti vartojimo kultūrai, naudos siekiui, gašlumo stabams? Ar šių dienų žmogui įmanoma būti šventu?
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo laiške Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga rašė: Dėkoju Viešpačiui, leidusiais man pastaraisiais metais paskelbti palaimintaisiais bei šventaisiais daugybę krikščionių, tarp jų daug pasauliečių, tapusių šventais įprasčiausio gyvenimo sąlygomis. Metas iš naujo ryžtingai pasiūlyti visiems šį aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartą: šia linkme turėtų vesti visas bažnytines bendruomenes bei krikščioniškųjų šeimų gyvenimas.
Dangaus šventieji pašaukti ne tam, kad savo sarkofagais bei paveikslais papuoštų mūsų katedras ir bažnyčias. Jie pašaukti, kad gyventų tarp mūsų, melstųsi už mus. Jų misija yra liudyti Dievo karalystę, kuri jau dabar yra tarp mūsų. Kiekvienas ne tik galime, bet ir privalome tapti šios Karalystės piliečiais. Šventasis Tėvas šventumą vadina įprastiniu krikščioniškojo gyvenimo standartu. Tarp mūsų yra, gal net gausu šventųjų, tačiau šventumas nerėkia aikštės viduryje, netrokšta viešos garbės. Jis tylus, kuklus ir toks kasdienis, kad neretai mes jo paprasčiausiai nepastebime.
Jonas Paulius II nurodė du kelius, kurie mums gali padėti siekti šventumo: krikščionišką šeimą ir bažnytinę bendruomenę. Šeima yra pirmoji vaiko mokykla. Tai, kas yra įdedama į vaiko širdį šeimoje, subręsta ir išauga bei labai dažnai nulemia jo tolimesnį gyvenimą. Labai prašau jaunimą su visa atsakomybe kurti šeimą bei ją saugoti. Neleiskite, kad jaunystėje įsiplieskusią meilę užgesintų gyvenimo vargai ir rūpesčiai. Žmogiškoji meilė neišsenka tik tuomet, kai ji semiasi iš dieviškojo šaltinio. Šventasis Tėvas Benediktas XVI savo enciklikoje Dievas yra meilė sako: Meilė nėra vien tik jausmas. Jausmas ateina ir praeina. […] Meilės brandai būdinga tai, kad ji aprėpia visas žmogaus dorybes ir įtraukia, taip sakant, visą žmogų. […] Šventieji – prisiminkime, pavyzdžiui Motiną Teresę iš Kalkutos – meilės jėgos vis semdavosi iš susitikimo su eucharistiniu Viešpačiu ir, atvirkščiai, tą susitikimą realų ir gilų darydavo jų tarnavimas kitiems. Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti.
Štai toks Dievo ir artimo meile paremtas gyvenimas šeimą daro meilės mokykla ir šventųjų bendruomene. Tik nuolatinis rūpestis kitu, bendru šeimos gėriu, kilniaširdiškas atlaidumas, pasiaukojanti tarnystė sukuria šeimos pastovumą ir jos darną. Tokioje šeimoje užaugę vaikai įgis ne vien tik troškimą mylėti ir būti mylimais, bet ir pažins tikrosios meilės kainą jaus atsakomybę už ją.
Antrasis šventumo vedlys yra krikščioniška parapija. Šiandien jaunimas ieško bendruomenių, kuriose jie gali draugauti, pasidalyti, mokytis, melstis, skaityti ir aiškintis Dievo Žodį. Tokios bendruomenės padeda jaunuoliams ne tik ugdytis krikščionišką sąmoningumą, bet ir pažinti vieni kitus.
Iš tiesų, šiandien reikia drąsos būti krikščioniu. Tačiau tai visais laikais buvo nelengva užduotis. Ir šventasis karalaitis Kazimieras išsiskyrė iš savo bendraamžių ne šaunumu, grožiu arba karjera, bet pamaldumu, vargšų globa, skaistumu ir askeze. Būti kitokiu – visuomet rizikinga. Žmonės privengia tų, kurie neplaukia pasroviui, kurie nėra „kaip visi“.
Todėl tokios brangios bendraminčių grupelės, kuriose jaunuoliai jaučiasi priimami, suprantami ir nevieniši. Džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunimo suranda sau vietą parapijose, jaunimo centruose, rekolekcijų namuose. Dangiškiesiems globėjams užtariant, pamažu gausėja žemiškųjų jaunimo vadovų, kurie, užsidegę meile Kristui ir Bažnyčiai, dosniai atiduoda savo gyvenimą jaunimui, dalindamiesi su juo tikėjimu ir gerumu. Tokios gyvos bendruomenės padeda jaunuoliams surasti savąjį pašaukimą ir sutvirtinti tikėjimą.
Savosios misijos žemėje atpažinimas ir įvykdymas – štai kur glūdi šventumo paslaptis. Kiekvienam iš mūsų Viešpats skyrė žemiškąją užduotį, kuri nukreipta pasauliui gerinti ir gražinti. Nesvarbu kokia yra ši misija: šeimos kūrimas, kunigo pašaukimas, vienuolio įžadai, mokslininko ar rašytojo kūryba, pagalba silpnesniems – visa turi tarnauti gėriui ir grožiui. Kaip praėjusiais amžiais, taip ir šiandien Dievas kviečia drąsius žmones savu gyvenimu liudyti ištikimybę Dievui.
Nebijokime pasirinkti kelio, kuris veda į tikrąjį gyvenimą. Nebijokime tapti prieštaravimo ženklu. Ženklai reikalingi pasauliui, kad jis nenuriedėtų į pražūtį. Daugybė šventųjų buvo šiais Dievo meilės, gailestingumo ir tiesos ženklais žemėje. Jų dėka mes galėjome pažinti veiklią, gyvą ir amžiną Dievo meilę savo kūrinijai. Šventieji gyveno ir pasiliko tarp mūsų, kad mes sektume jais ir apsispręstume už šventumą.
Melskime Lietuvos globėją šventąjį karalaitį Kazimierą, kad kuo daugiau jaunų širdžių užsidegtų šventumo troškimu.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas