Brangūs broliai ir seserys,
Nuoširdžiai sveikinu Jus atėjusius pas Dievo Gailestingumo Motiną Mariją pareikšti jai savo pagarbos ir meilės. Džiaugiuosi galėdamas drauge su jumis dėkoti Marijai, ją garbinti, maldauti jos globos ir pagalbos mūsų kraštui bei visam pasauliui, kurio Motina ji tapo begalinio Dievo gailestingumo dėka.
Marija – tai vartai, per kuriuos sklinda Dievo gailestingumas. Amžinasis Dievo gailestingumas įsikūnydamas Marijoje atėjo į pasaulį gelbėti, kas buvo pražuvę. Savo įsčiose išnešiojusi, o vėliau auginusi ir globojusi gailestingąją Dievo meilę – Jėzų Kristų – Marija tapo visų laikų ir visų žmonių gerbiama kaip Dievo gailestingumo Motina. Jėzaus mirties ant kryžiaus metu, Išganytojo kelionės į pragarus metu Marija, jos širdis buvo vienintelė vieta pasaulyje, kurioje pasiliko, kurioje išliko ir spinduliavo Dievo gailestingumas.
Popiežius Jonas Paulius II, Dievo gailestingumo apaštalas ir mylėtojas, savo enciklikoje Dives in Misericordia kalba mums apie Dievo gailestingumo Motiną Mariją: Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu „fiat“. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. (9).
Marija ne tik pažįsta Dievo gailestingumą, bet ir trokšta juo dalytis, nes ji regi žmonijos žaizdas ir kenčia dėl jų. Ji žino, kad gyvenimas žmogui yra užduotis, kuriai atlikti neužtenka vien žmogiškos meilės. Marija sugeba Dievo gailestingumą labai konkrečiai atskleisti kasdieniuose gyvenimo įvykiuose. Štai kodėl Jėzus nuo kryžiaus dovanoja, siunčia mums Mariją. Joje yra kryžiaus slėpinys. Šis slėpinys išlieka gyvas motiniškoje „pagirtosios tarp moterų“ širdyje.
Kristaus kryžius yra Dievo teisingumo ir gailestingumo susitikimas, kurio taip laukė nupuolusi žmonija. Dieviškasis gailestingumas, išsiliejęs iš ietimi perdurtos Jėzaus širdies, palietė Motinos Marijos širdį ir buvo jos priimtas. Savo Sūnaus nuo kryžiaus atiduota apaštalui Jonui, Marija jam perduoda ir didžiąją gailestingumo paslaptį – atsidavimo, atvirumo, pagalbos bei užuojautos Dievui ir žmonėms paslaptį. Kryžiaus papėdėje įvyksta Dievo Širdies ir žmogaus trapumo santuoka. Jos dėka Dievo gailestingumas tampa gimstančios Bažnyčios pamatu ir širdimi.
Su nerimu žvelgiame į šiandienį pasaulį, kuris pamynė esminius Kūrėjo duotus principus ir užduotis. Žmogaus egoizmas ir puikybė, kurie pražudė pirmuosius tėvus, suvešėjo šiandienėje visuomenėje, atnešdamas daugybę skaudžių nelaimių žmonijai. Gyvybės nebranginimas, nesąžiningumas, kėsinimasis į šeimą šaukte šaukia, kad pasaulis ritasi tikron pražūtin.
Matydama šią skaudžią padėtį, Bažnyčia trokšta visa savo veikla skelbti Dievo gailestingumą. Šis skelbimas tampa svarbiausiu Bažnyčios uždaviniu, kurį jai patikėjo Jėzus Kristus mirdamas už mus ant kryžiaus. Dievo gailestingumas skelbiamas Bažnyčioje Dievo Žodžiu ir Sakramentais. Dievo Žodžio apmąstymas, o ypač Atgailos bei Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistijos šventimas labai padeda atpažinti Dievo gailestingumą ir juo gyventi. Eucharistija mus priartina prie Dievo meilės, atveria Jo stebuklingą galią veikti mūsų gyvenime, padėti, gydyti ir gelbėti.
Jokia žmogaus kaltė, jeigu tik ji yra suvokta, apgailėti ir išpažinta, negali atskirti mūsų nuo dieviškojo Gailestingumo, sumenkinti jo veikimo. Tik žmogus jį riboja, neprisileidžia artyn stokodamas geros valios, nenorėdamas atsiversti ir atgailoti. Sugriauti šią nuo Dievo gailestingumo atitveriančią sieną mums labiausiai padeda Dievo gailestingumo Motina Marija. Garsiuose apsireiškimuose Fatimoje, Liurde ir kitur ji maldauja, ji ragina žmones grįžti prie atgailos ir atsivertimo. Atsivertimas prasideda nuo Dievo gailestingumo pažinimo ir priėmimo.
Bažnyčiai net tik skelbia Dievo gailestingumą, bet ir ragina juo gyventi. Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7), – sako Kristus. Bažnyčia Kristaus vardu ragina tikinčiuosius įsitraukti į gailestingumo veikimą žemėje. Pamatyti šalia esančiojo vargą ir jam padėti, – pirmoji Bažnyčios misija. Žmonijos vargas ragina būti atidžiais ir ištikimais šios misijos vykdytojais.
Gailestinga meilė yra kurianti ir žmones vienijanti meilė. Santykiuose tarp žmonių gailestingoji meilė niekada nelieka vienpuse. Net jei tie, kuriems ją rodome, neatsako mums tuo pačiu, nukryžiuotasis Kristus teikia tikrąjį atlygį ir didžiąją dovaną. Atlygį, kurio negali pranokti joks žemiškasis dėkingumas.
Šiandien tiek daug kalbama apie teisingumą, apie lygias teises, tačiau, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II: Tikras gailestingumas, galima sakyti, yra giliausias teisingumo šaltinis. Teisingumas, pats iš savęs, tetinka žmonėms būti „arbitru“, dalijantis lygiu gėrių mastu, o meilė, ir tik meilė (taip pat toji maloninga meilė, kurią vadiname „gailestingumu“), sugrąžina žmogų žmogui. (Dives in Misericordia, 14).
Dievo gailestingumas yra būtinas kuriant žmonių tarpusavio ryšius, išlaikant tikrą broliškumą ir rūpinantis kiekvieno asmens orumu. Neįmanoma viso šito pasiekti matuojant vien tik teisingumo matu. Evangelija mums apie tai kalba gražiais Jėzaus palyginimais apie sūnų palaidūną, pražuvėlę avį, dingusią drachmą ir kitais.
Būtent gailestingosios meilės stokoja mūsų šeimos, bendruomenės, parapijos. Jos tiesiog serga meilės stygiumi. Gailestingoji meilė prasideda nuo atleidimo, kuris meilę iškelia aukščiau už nuodėmę, gėrį – aukščiau už blogį. Pasaulis be atleidimo yra baisus pasaulis, šaltas ir dvelkiantis mirtimi, nesibaigiančių kovų vieni prieš kitus arena.
Bažnyčia, drauge su mūsų visų Motina Marija, ragina ir kviečia savo vaikus priimti Dievo gailestingumą, kuris ateina per atleidimą ir atsivertimą. To mus prašė gailestingasis Jėzus, kuris Vilniuje kalbėjo šv. Faustinai: Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį (D. 699).
Ir šiandien Dievo gailestingumo Motina Marija nepaliauja skelbusi Dievo maloningumo iš kartos į kartą – vadinasi, ir mums, kurie ateiname pas ją kupini pasitikėjimo motiniška globa ir užtarimu.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas