Brangieji,
Trečiąjį gavėnios sekmadienį klausydamiesi Dievo žodžio ir švęsdami Eucharistiją drauge su Moze išgyvename tarp mūsų esančio Dievo artumą. Dievo, kuris mus išvedė į dvasinę dykumą, idant pasitraukę nuo kasdienių rūpesčių ir vargų pakeltume akis į nesudegantį, nesunykstantį ir nesibaigiantį Gėrį – tikrąjį mūsų laisvės ir laimės Šaltinį.
Drauge prie Viešpaties altoriaus atsinešame trapią mūsų Tėvynės laisvės dovaną – minime septynioliktąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Kaip matome iš šios dienos Evangelijos pasakojimo apie nevaisingąjį figmedį, tautos Nepriklausomybės medis reikalauja rimto darbo ir didelės kantrybės. Idant medis neštų vaisius, reikia ne vien triūso, bet ir geros žemės.
Apmąstydami karčią savo krašto istorinę patirtį, o drauge ir sunkias laisvės dienų pastangas auginti tautos medį, šiandien paklauskime savęs: ar mes tikrai atsivertėme? Ar jau iš tiesų esame vidujai laisvi žmonės, pajėgūs gyventi pagal dvasios laisvės principus ir rūpintis savo tautos gyvastimi?
Dažnai dėl daugelio bėdų su kartėliu kaltiname penkiasdešimt okupacijos metų. Kalti kiti, aš esu tik auka, man sunku. Tačiau reta girdėti prisipažįstant: aš nemoku gyventi laisvoje tėvynėje, nes visas mano ugdymas buvo paremtas dvigubais standartais – kaip išlikti, kaip užsidirbti „iš šalies“, kaip prisitaikyti prie aplinkybių. Tai ne kaltinimas, o skaudi tiesa, kurią nuslėpę nuo savęs pačių, nesulauksime naujo gyvenimo vaisių.
Laisvos, savąją tapatybę suvokiančios ir ją gerbiančios tautos pagrindas yra ugdymas, kuris kyla iš gerai įsisąmonintų pamatinių vertybių ir jas diegia. Mūsų vidurinioji karta tokį ugdymą galėjo gauti tik iš savo tėvų bei senelių ir dar su sąlyga, kad jie neužėmė svarbaus posto ir turėjo vidinės drąsos. Deja, kitiems Nepriklausoma Lietuva – tai bevaisis medis, kažkokia abstrakti svajonė, kartais sumišusi su bejėgiu pykčiu ir abejingumu. Tragiškas mūsų tautos istorijos laikotarpis dar laukia tikro įvertinimo, esmingo tiesos pripažinimo. Pasak Šventojo Rašto, niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius (Mt 9, 17). Argi šie žodžiai nebyloja apie bergždžias mūsų pastangas suderinti pavergtojo ir laisvojo piliečio gyvenimo patirtį?
Jeigu norime matyti gerus mūsų tautos vaisius, turime ypatingą dėmesį kreipti į jaunosios kartos ugdymą. Kuo remiasi kiekvieno žmogaus ugdymas? Visų pirma, Kūrėjo įdiegta sąžine. Tačiau sąžinė turi būti žadinama ne savanaudiškumo, baimės, prisitaikymo prie esamų sąlygų motyvais, o tiesa ir teisingumu, kurių šaltinis yra Dievas. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia teisingai, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, kurio link mus kreipia Kūrėjo išmintis.
Bažnyčios vaidmuo ir yra ugdyti sąžinę. Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. […] Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje (Gaudium et spes, 16).
Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo uždavinys. Jau nuo mažens šeimoje vaikai turi būti pratinami įvairiuose gyvenimo pasirinkimuose atpažinti sąžinės balsą ir jo klausyti. Tėvų pavyzdys padeda vaikui suvokti motyvus, kurie nulemia sąžiningo gyvenimo būtinybę siekiant aukštesnių tikslų, o ne vien tik šilto ir sotaus gyvenimo. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, tėvų meilė iš pat pradžių tampa sąžine, o kartu ir norma, kuri skatina ir duoda kryptį konkrečiai auklėjimo veiklai, praturtindama ją tokiais vertingais meilės vaisiais, kaip jautrumas, pastovumas, gerumas, paslaugumas, nesuinteresuotumas ir aukos dvasia (Familiaris Consortio, 36).
Toliau popiežius mokė: Šeima yra pirmoji, bet ne vienintelė auklėjimo bendruomenė: juk žmogui, kaip piliečiui, kaip bendrijos ir Bažnyčios nariui, reikalinga platesnė ir labiau apibrėžta veikla, kuri yra įvairių bendrų auklėjimo veiksnių vaisius. […] Valstybės ir Bažnyčios pareiga – tarnauti šeimoms ir visokeriopais būdais jas remti, kad šeimos galėtų gerai atlikti auklėjamuosius uždavinius. Todėl ir Bažnyčia, ir valstybė privalo kurti ir remti tas institucijas […], kurios tikrai padėtų šeimoms (Familiaris Consortio, 40).
Sovietmečiu šeimos ir mokyklos auklėjimas stipriai skyrėsi. Todėl vaiko charakteryje formavosi dviveidiškumo, prisitaikymo bruožai. Šiandien mokykla privalo būti tėvų pagalbininkė, o ne kitoniško ugdymo įstaiga ar estafetės perėmėja. Šeima ir mokykla turi sukurti aplinką, kurioje būtų ne vien perteikiamos žinios ir skatinamas jaunuolių verslumas, bet ir, kaip rašo Švietimo įstatymas, perduotos vertybės, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.
Ar tikrai šiandien mokykla vadovaujasi šiomis Švietimo įstatymo nuostatomis? Ar bendražmogiškos ir krikščioniškos vertybės yra jaunosios kartos ugdymo pagrindas? Ar kuriamos programos, rašomi vadovėliai paiso šeimų pasaulėžiūros ir tautos savitumo? Ar Švietimo ministerija ir kitos valdžios institucijos, pagaliau mokyklų vadovai užtikrina mokytojams reikalingą pagalbą ir paramą? Ar rūpestingas mokytojų rengimas ir atranka, moralinė jų darbo aplinka susilaukia valstybės dėmesio?
Deja, šiandien mokytojas neretai lieka vienas ir tik pats pagal savo sąžinę sprendžia, kaip ir kokiomis vertybėmis grįsti pamokas, bendravimą su mokiniais. Mokyklų struktūros pertvarka, kalnai biurokratinių ataskaitų ir finansavimo projektų rengimas užgožia sąžiningų pedagogų pastangas bei troškimą ugdyti dorą asmenybę. Švietimo įstatyme aptartą dorinį ugdymą į šalį nustumia pagal egzaminų programas atrinktos žinios, įgūdžiai ir gebėjimai. O dora ir atsakomybe grindžiamam asmenybės ugdymui, geriausiu atveju, tenka nereikšmingo priedo vaidmuo.
Visi suprantame, kad didžiausią įtaką vaikams daro mokytojo asmenybė. Šiandien daug kalbama apie vargingą mokytojų padėtį, tačiau mokytojai, kurie turi aiškius sąžinės kriterijus savo pačių gyvenime, nesunkiai geba pažadinti sąžinės balsą ir mokinių širdyse. Su nuostaba ir pagarba žvelgiame į tuos pasišventusius mokytojus, kurie nebijo jaunų žmonių maištingumo ir kartais kylančios agresijos. Mokytojus, kurie su meile ir pasiaukojimu stengiasi ne tik perduoti žinias, bet ir ugdyti asmenybę, žadinti doros troškimą bei atsakomybės jausmą. Vaikai ir jaunimas atsiveria tokiems mokytojams, maža to, juos pamilsta. Juk tikrųjų vertybių nėra išmokoma, jos perduodamos savuoju pavyzdžiu ir liudijimu.
Ar ne laikas mums visiems sąžiningai ir kritiškai kelti klausimą, koks mūsų mokyklų veiklos pagrindas? Esu įsitikinęs, kad tik tuomet, kai iš tiesų, o ne popieriuje sutarsime dėl vertybinių gairių, sutarsime, kad ugdymas yra visų – šeimos, mokyklos, valdžios ir Bažnyčios – bendras reikalas, sulauksime tikrųjų vaisių. Šiandien gal kaip niekuomet anksčiau svarbu suvokti ir gerbti mūsų tautos savitumą, piliečio ir krikščionio tapatybę, nes jaunosios kartos ugdymas negali remtis verslumo, mados ar skonio kriterijais.
Gražus ir sunkus yra pašaukimas ir uždavinys tų, kurie padeda tėvams atlikti jų pareigas ir imasi auklėjimo darbo mokyklose. Šis pašaukimas reikalauja ypatingų proto ir širdies dovanų, kruopštaus pasirengimo, nuolatinio atsinaujinimo ir gyvo tarpusavio ryšio. Melskime Dievo pagalbos ir palaimos mokytojams, kurie vadovaudamiesi savo sąžine ir patirtimi su meile ugdo jaunąją mūsų tautos kartą, Nepriklausomai valstybei įsipareigojusių piliečių kartą.
Dievas Mozei pasakė: Aš esu, kuris esu […] Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos (Iš 3, 15). Dievas, kuris įdiegė savo įstatymus į kiekvieno žmogaus sąžinę, ir šiandien yra tarp mūsų. Klausykime Jo, leiskimės ugdomi Jo valios, nes Jis yra mūsų Kūrėjas ir Gelbėtojas. Jis myli kiekvieną iš mūsų ir trokšta, kad mes gyventume tikroje laisvėje.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas