Brangūs broliai ir seserys,
Šiandien Lietuva švenčia Nepriklausomybės šventę. Ši šventė yra laisvos ir orios tautos iškilmė. O tauta – tai žmonių bendrija, kurią vienija kalba, kultūra, istorija bei valstybės geografinės ribos.
Ką tik Dievo Žodyje girdėjome apie Babelio bokštą. Žmonės norėjo pastatyti didingą šventovę. Atrodytų, kas čia bloga? Vis dėlto, jų sumanyme slypėjo nedorybė, nes šventovę jie troško statyti ne Dievo garbei, bet sau. Tai akivaizdus žmogaus pareiškimas, jog jis išsivers be Dievo. Žmogus pasistato stabą, kuris pakeičia gyvąjį Dievą. O kai sukeičiama Dievo ir žmogaus vieta, žmogus praranda savo tapatumą, savo erdvę šiame Viešpaties sukurtame pasaulyje. Žmogus esti žmogumi, kai gyvena įsakymais, kuriuos Dievas įrašė į jo sąžinę. Tai galioja ne vien atskiriems žmonėms, bet ir žmonių bendruomenei.
Kas padėjo Lietuvių tautai išlikti Europos žemėlapyje, nors ji buvo išblaškyta, ištremta, įkalinta, nors ji buvo verčiama užmiršti savo šaknis, savo kalbą ir tikėjimą? Jeigu paklausite tremtinių, kalinių arba užjūryje nublokštų mūsų brolių, jie pirmiausiai įvardins meilę Dievui ir Tėvynei, kurią išlaikyti jiems padėjo šeima. Šeima neretai buvo tarsi maža Lietuvos ambasada svetimame krašte, kur vaikai išmoko ne tik lietuviškai kalbėti ir rašyti, pažino savo istoriją, kultūrą, bet ir įsipareigojo Tėvynei savuoju gyvenimu. Kiekviena šeima – ir Sibiro platybėse, ir tolimose amerikose – buvo mažutė Lietuva, kurią mylėti, saugoti, dėl jos mokytis, dirbti, tikėti jos laisve bei pažanga tėvai mokė savo vaikus.
Šiandien valstybė atkurta, gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau ar neatrodo, kad esame kaip tie Babelio bokšto statytojai, kurie, užuot garbinę Dievą, ima garbinti save. Kurie, užuot rūpinęsi Tėvynės gerove, rūpinasi savo garbe ir turtais? Kas perduos ateinančioms kartoms meilę Lietuvai? Ar metiniai paminėjimai? Ar retoriškos politikų deklaracijos? O gal gausūs rinkiminiai plakatai? Kas išlaikys gyvą tautos sąmonę, perduos savitą kultūrą, tikėjimą? Esu įsitikinęs, kad tai padaryti gali tik ŠEIMA.
Jeigu mes norime gyventi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje išlaikančioje ir puoselėjančioje savo tautinį tapatumą, pirmiausiai turime susirūpinti šeimos institucija. Lietuvos Konstitucijos 38-tajame straipsnyje sakoma: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Deja, su liūdesiu galime konstatuoti, kad tai yra tik skambūs žodžiai, kurie toli gražu nėra įgyvendinami kasdieniame valstybės gyvenime. Atrodo, kad valstybės prioritetas – šelpti ir remti vienišas motinas, nesusituokusius tėvus, „netradicines šeimas“. Jeigu tokiu keliu eisime ir toliau, palikdami normalią šeimą valstybinės politikos užribyje, neilgai galėsime džiaugtis savo Valstybe.
Šiandien piktasis visu smarkumu puola šeimą, nes gerai žino, kad be šeimos nebus ir žmonijos. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, kad jie būtų viena, kad gimdydami vaikus juos ir išauklėtų, įdiegtų svarbiausius prigimtinius ir antgamtinius gyvenimo principus. Kodėl mes taip bijome tais principais šiandien gyventi ir juos skelbti? Tolerancijos skraiste prisidengę leidžiame tarp mūsų vešėti demoniškiems šeimos pakaitalams, kuriuos vadiname neutraliais partnerystės, sąjungos – net ir tarp vienos lyties asmenų – terminais. Sudarome sąlygas klestėti aistrų ir savanaudiškumo tenkinimui neprisiimant jokios atsakomybės. Nejaugi dar maža Lietuvoje beglobių vaikų, piktų ir žiaurių paauglių, kurie nepažįsta tėvo ir motinos meilės, nes niekada neaugo šeimoje?
Jonas Paulius II mums sakė: Nepasiduokite dabartinės kultūros spaudimui. Mobilizuokitės, kad šeimos būtų visuomenės gyvenimo pagrindinėmis veikėjomis. Kad šeima, o ne kas kitas, suprastų, kaip šeima turi gyventi.
Man regis, kad Bažnyčia gindama šeimą liko viena plikame lauke. Turime iš naujo atrasti Santuokos tiesą. Santuokos, kuri yra vyro ir moters laisvas įsipareigojimas visam gyvenimui. Apie tai gražiai rašė Šv. Tėvas Benediktas XVI savo enciklikoje Dievas yra Meilė..
Santuoka pagrįsta meile, kuriai būdinga tai, kad ji trokšta galutinumo ir jo trokšta dvejopu būdu: išskirtinumo prasme – „tiktai šis vienintelis asmuo“ – „ir visam laikui“ prasme.
Meilė, kuri gyvena dėl mylimojo, kuri atiduoda save kitam neieškodama savęs, virsta atsižadėjimu ir nebijo aukos, kuri yra neatskiriama meilės palydovė.
Gindama šeimą Bažnyčia rodo kelią, kuriuo eidami žmonės atras tikrąją laimę, nes šeimoje gimsta gėrio suvokimas ir jo troškimas, teisingumo ir gailestingumo sąvokos tampa gyvenimu, atlaidumas ir pasiaukojimas paruošia žmogų mylėti ne vien save, bet ir kitą, o drauge – savo Tėvynę. Todėl tuščiai šiandien kalbėtume apie tautos laisvę ir patriotizmą, jeigu miršta mūsų šeimos, jeigu nėra kam perduoti meilės ir mokyti, kad dėl meilės verta pasiaukoti.
Šiandien noriu kreiptis į visus, kurie mane girdi: gelbėkime šeimą, neleiskime jai žūti, padėkime jaunoms šeimoms saugiai ir ramiai kurti savo ateitį ant tvirtų doros ir moralės pamatų. Valstybės vyrai, tebus šeimos stiprinimo programa jūsų prerogatyva. Biudžeto lėšos turi būti skiriamos šeimoms, kad jos be baimės gimdytų vaikus, gautų lengvatines būsto paskolas, kad joms būtų užtikrintas darbas, gydymas, o esant reikalui ir slauga. Tik tuomet, kai šeimos tikslas bus – išlikti drauge visam gyvenimui – galėsime būti tikri, kad mūsų Valstybė išliks gyva, laisva ir nepriklausoma.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas