Brangūs broliai ir seserys,
Sveikinu visus atėjusius pagerbti Gailestingumo Motiną, kuri kasmet mus sukviečia po savo Globos skraiste, kad pajutę jos meilę ir gailestingumą, sutvirtėtume savo tikėjime ir gerume.
Šios dienos evangelijoje girdėjome, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pasirūpina savo mokiniais pavesdamas juos savo Motinai, kad Ji būtų kiekvieno Jo sekėjo globėja ir pagalbininkė. Tai savotiškas Kristaus testamentas ne tik savo Motinai, bet ir kiekvienam mokiniui, kuris priėmė šią dovaną, tapusią neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Tai tinka visiems krikščionims, bet ypač svarbu kunigams, kurie savo šventimų dieną, kaip ir Marija, ištaria lemtingąjį „taip“, „tebūnie“ Dievo pašaukimui tęsti Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus misiją žemėje.
Šiuos metus Šventasis Tėvas Benediktas XVI-asis paskelbė kunigų metais ir pakvietė giliai apmąstyti Kunigystės sakramento slėpinį, melstis už kunigus ir jiems padėti, idant jie taptų ištikimi savajam pašaukimui. Pašaukimui, kuris yra visiškas savęs dovanojimas Dievui, o per šį dovanojimą – atsidavimas iki galo kiekvienam, pas ką Dievo yra siunčiamas, kad kiekvienas kunigas drauge su šv. apaštalu Pauliumi galėtų sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20).
Štai kodėl Dievo Motina yra taip glaudžiai susijusi su kiekvienu kunigu, nes jis turi būti ypatingai panašus į Jos Sūnų Jėzų Kristų. Marija įsisūnija kiekvieną kunigą, kai tik jis sutinka ir pasiryžta drauge su Ja vykdyti Dievo valią ir tarnauti Jo mylimiems žmonėms. Motinystė ir kunigystė yra giliai įsišaknijusi Dievo Žodžio slėpinyje, padėdama geriau pažinti Viešpaties misiją žemėje.
Kartą Jėzui bekalbant žmonėms, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Apmąstykime šiuos žodžius, kurie buvo skirti Dievo Motinai Marijai, o drauge ir kiekvienam iš mūsų, ypač – kiekvienai motinai.
Kristus turėjo Motiną, kuri Jį užaugino, Juo rūpinosi, globojo ir visą gyvenimą lydėjo savo malda ir meile. Mįslingi Jėzaus žodžiai skirti Motinai, atskleidžia svarbią tiesą: tikra motina negali laikyti vaiko savo nuosavybe, bet pagimdo ir išugdo jį pasauliui kaip dovaną. Svarbusis motinos uždavinys – tapti Dievo Žodžio klausytoja ir įgyvendintoja, tik tuomet ji sugebės savo vaikui parodyti teisingą gyvenimo kryptį, tačiau paliks laisvės tuo keliu savarankiškai eiti.
Žemiškoji motina, kuri tiki Dievo Žodžiu ir juo pasitiki, padeda savo vaikams jį atpažinti savo gyvenime ir jo laikytis. Kiek daug kunigų turi būti dėkingi savo žemiškosioms motinoms, kurios juos pagimdė, užaugino, išmokė pažinti Dievą ir Jam melstis, kurios lydėjo savo sūnus ne tik iki šventimų dienos, bet ir toliau buvo tylūs maldos angelai. Tik tos neregimos globos dėka kunigai perkopė ne vieną sunkumų kalną, įveikė ne vieną krizę.
Prisiminkime Šventojo Tėvo Pijaus X motiną, kuri sūnui tapus vyskupu, o vėliau ir Popiežiumi, rodydama savo kuklų vestuvinį žiedelį yra sakiusi: jeigu nebūtų buvę šio žiedo, tu nebūtum gavęs savo vyskupiškojo.
O šventojo Jono Bosko motina Margarita, kuri irgi paskelbta šventąja, ne tik globojo savo sūnų ir meldėsi už jį, bet ir tapo artima bendradarbe, kai kunigas Jonas ėmėsi globoti apleistus gatvės vaikus. Ji juos valgydino, prausė, apsiuvo – pulkams benamių mažųjų užteko vienos moters motiniškos meilės ir šilumos, nors dar ir kaip nelengva buvo rūpintis tokia gausia vargšų šeimyna.
Šventasis vyskupas Augustinas yra pasakęs: Mano motina pagimdė mane du kartus. Vieną kartą žemei, o antrą kartą dangui, savo maldomis ir ašaromis.
Iš kur tos motinos sėmėsi išminties, jėgų ir stiprybės? Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. Jėzus Kristus, Dievo Žodis, buvo Jo Motinos Marijos ir visų motiniškų širdžių meilės Šaltinis.
Todėl Šventasis Sostas, ragindamas šiais metais ypatingai melstis už kunigus, prašo žmones juos dvasiškai įsisūnyti, tai yra visa širdimi kaip sūnus priimti į savo kasdienę maldą, auką ir gyvenimą. Dokumente, skirtame kunigų metų pradžios progai rašoma: Pašaukimas būti dvasine kunigų motina yra mažai žinomas ir vargu, ar suprastas, todėl, nepaisant jo esmingumo, mažai kur gyvavo. Tai dažnai paslėptas, plika akimi nematomas, dvasinį gyvenimą perduodantis pašaukimas.
Esu laimingas ir dėkoju Viešpačiui, kad Vilniaus arkivyskupijoje prasidėjo aktyvus maldų už kunigus judėjimas. Seserys vienuolės, pasauliečiai, ligoniai, šeimos įsisūnijo kunigus ir uoliai už juos meldžiasi bei aukojasi. Tai didelė pagalba ir stiprinanti viltis, kad Bažnyčios nariai kaip viena šeima myli ir rūpinasi vieni kitais. Norėčiau padrąsinti daugiau žmonių įsitraukti į šį maldos judėjimą. Visi norime gerų kunigų – tikrų dvasios vadovų, sugebančių jums padėti ir sustiprinti jūsų tikėjimą, savo doru gyvenimu liudyti Evangeliją ir ją atskleisti. Niekas netampa šventu savaime. Reikia daug vargo ir pastangų, kad sugebėtume bendradarbiauti su Dievo malone ir įstengtume pasipriešinti piktojo gundytojo klastai. Kunigams reikia jūsų pagalbos, reikia šilto žodžio, atjautos, palaikymo, o kartais ir perspėjimo bei padrąsinimo. Nepalikite kunigų vienų, atverkite jiems savo šeimų namų duris ir savo širdis, padėkite jiems gyventi tikrą, šventą gyvenimą, kuriam jie yra pašaukti.
Gailestingoji Dievo Motina, kurios siela pirmoji priėmė Dievo Žodį, vėliau tapusį Kūnu ir gyvenantį tarp mūsų, yra pasiruošusi padėti kiekvienam, kuris Jos šaukiasi, kuris Jai save paveda. Dangaus Tėvas leido Jai būti mūsų bendrakeleive visais, tad ir šiais sumaišties bei pasimetimo laikais, idant Dievo Žodis, sušildytas Motinos Marijos artumoje, būtų vaisingas. Melskimės visi drauge, kad net sunkiausių problemų akivaizdoje, Marija padėtų kunigams būti ištikimiems Jos Sūnui Jėzui Kristui, o kiekvienam tikinčiajam – branginti ir saugoti kunigystės dovaną.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas