Brangūs Broliai ir seserys,
Šios dienos evangelija mums pasakoja apie Jėzaus paaukojimą šventykloje. Pagal to meto žydų papročius kiekvienas pirmagimis berniukas būdavo pašvenčiamas Viešpačiui.
Ši graži šventė tapo ir visų Dievui pašvęstųjų – vienuolių švente. Bažnyčia vertina ir brangina žmones, kurie pašvenčia savo gyvenimą, idant Kristus būtų matomas ir pažįstamas šių laikų žmonėms.
Pirmaisiais Bažnyčios amžiais tikėjimas buvo labai gyvas ir stiprus. Daugybė kankinių paliudijo, kad Evangelija jiems brangesnė už gyvybę. Tačiau pasibaigus krikščionių persekiojimams tikintieji apsnūdo ir nebuvo tokie uolūs Gerosios Naujienos skelbėjai. Bažnyčios krizė lėmė vienuolynų plitimą. Dalis tikinčiųjų juto norą gyventi visiškai pagal tikėjimą, radikaliai krikščioniškai. Vienuolinis gyvenimas kilo kaip tylus protestas prieš įprasto krikščioniško gyvenimo išglebimą, pakrikimą ir supasaulėjimą.
Tikrasis vienuolinio gyvenimo pamatas slypi Evangelijoje. Vienuoliai yra šaukiami liudyti Evangeliją, padaryti ją matomą kasdieniame gyvenime. Šv. Tėvas Jonas Paulius II savo apaštališkojoje adhortacijoje Vita Consecrata rašė: Reikia Jėzų mylėti nepadalyta širdimi, reikia Jam atiduoti savo gyvenimą, o ne vien tik kai kuriuos darbus, kai kuriuos momentus, kaip kokią veiklą.
Kristus kviečia žmones, kad jie, visa palikę, būtų Jo Tėvo reikaluose. Tai iškyla visuose Evangelijų pasakojimuose apie pašaukimus. Iniciatyvą visuomet pirmasis parodo Jėzus. Jis yra ir pakviestųjų atsako, kuris nustebina aplinkinius, priežastis. Mokiniai Jį nusekė ne dėl to, kad norėjo kažką ypatinga nuveikti savo gyvenime, bet todėl, kad susitikę Kristų pajuto, jog Jis pasiekė jų troškimų gelmes, jog Jame atrado atsakymą į visa tai, ko nuo pradžios ieškojo. Jie buvo taip paveikti Kristaus ir Jo meilės, kad visa kita pasitraukė į šešėlį, su džiaugsmu visa palikę Jį nusekė.
Šv. Paulius taip pat buvo tiesiog užkariautas Jėzaus Kristaus. Kitoks vertimas sako, kad jis jautėsi pagautas Jėzaus Kristaus. Kristaus viešpatavimas apvertė visą jo gyvenimą. Visa, ką jis laikė savo privilegija nuo gimimo – auklėjimą, religines ir moralines savybes, – galiausiai tai, ką jis iki to momento laikė savo turtu, dėl Kristaus ėmė laikyti praradimu ir nuostoliu. Todėl visa palikęs prieš akis turėjo tik vieną troškimą: lydėti Kristų Jo kentėjimuose, idant dalytųsi Jo garbe.
Vienuoliai negali galvoti, kad jų pirmoji užduotis yra organizuoti tarnystes, kurti programas. Išimtinis jų uždavinys yra Evangelijos skelbimas bei Kristaus liudijimas. Ir meilės diakonija, kuri lieka pamatiniu dalyku. Jos dėka žmonės gali pažinti Kristų. Vita Consecrata rašoma: Bažnyčiai reikia pašvęstųjų asmenų, kurie, prieš įsipareigodami tarnauti vienam ar kitam reikalui, leistųsi Dievo malonės perkeičiami ir patys visiškai prisitaikytų prie Evangelijos.
Nūdienos pasaulis niekada neatsigręš į Dievą, jeigu nebus tų, kurie Jį atskleis savuoju gyvenimu. Šių dienų pasaulis netiki žodžiais, negalvoja apie idėjas, nes žmonės yra per daug suklaidinti. Žmonės nori, kaip šv. Tomas, Kristų pamatyti ir Jį paliesti. Jiems reikia įrodymų, kad Dievas pasaulyje yra gyvas. O toks įrodymas – tik vienas: pasaulyje turi būti gyva Dievo meilė. Idant Jo meilė būtų tikra ir gyva, reikia nebijoti tapti beturčiais, per kuriuos Dievas nuveikia didelius dalykus. Ar gali būti kam nors patraukli Bažnyčia, kurioje žmonės nemyli vienas kito, kurioje sklando apkalbos, šmeižtai, nepasitikėjimas, savanaudiškumas? Bažnyčia šiandien kenčia nuo meilės stygiaus.
Šventasis tėvas Benediktas XVI enciklikoje Dievas yra meilė rašo: Įtikėjome Dievo meile (1 Jn 4, 16) – taip krikščionis gali išreikšti svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą. Krikščioniško gyvenimo pradžioje nėra etinio sprendimo, nei didelės idėjos, bet susitikimas su įvykiu, su Asmeniu, kuris atveria gyvenimui naują horizontą ir sykiu – lemiamą kryptį (1).
Žmonės kalba apie ekonominę krizę, bet mes, Ganytojai, su nerimu žvelgiame į mūsų Bažnyčią ištikusią meilės krizę. Meilės stoka Bažnyčią padaro šalta ir nepatrauklia institucija, kurioje akcentuojami moraliniai dėsniai, bet nesušildoma meilės Dvasia.
Šiandien, kaip ir pirmaisiais Bažnyčios amžiais, kai ėmė vėsti krikščionių meilė, Šventoji Dvasia šaukia vienuolynų įkūrėjus – Motiną Teresę, Šarlį de Fuko, brolį Rože ir kitus, – kad per juos ir per jų įkurtas bendruomenes įžiebtų gyvybę ir meilę, nesavanaudišką atsidavimą Bažnyčiai, mistiniam Kristaus Kūnui. Šaukia, kad bendruomenės taptų galingu liudijimu, padedančiu žmonėms suprasti, kad meilė Dievui ir Bažnyčiai yra kur kas didesnis lobis už visus žemiškus turtus ir malonumus.
Bažnyčia su viltimi žiūri į pašvęstųjų bendruomenes. Nesvarbu, kiek narių jose yra, svarbu, kad jose klestėtų gyva meilė. Manau, stebuklas, kurio reikia mūsų laikams, kuris įveiktų visas krizes ir atneštų tikrą palaimą, – tai krikščioniškos meilės ir broliškumo stebuklas. Tikiu, jei krikščionys tą stebuklą padarytų, įstengtų vienas kitą mylėti peržengdami visus klasių, padėties, pinigų ir nacionalinius skirtumus, mūsų laikams tai būtų toks galingas ženklas, kuris prilygtų naujoms Sekminėms.
Pirmaisiais amžiais pasaulis atsivertė, kai apie krikščionis buvo sakoma: Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli! Po Prisikėlimo Kristus neišnyko. Jis liko tarp mūsų, liko krikščionyse, kurie mylėdami Jį, sugeba atverti savo širdis brolių meilei. Dievą ir Bažnyčią tikime dėl to, kad pasaulyje išvydome Jo meilę žmonėse, kuriuos sutikę suprato, kad juose gyvena Dievo Dvasia.
Kur šiandien galime sutikti žmones, kurie būtų kupini Dievo Dvasios? Kaip patikėti, kad save dovanojanti meilė yra džiaugsmas ne tik tam, kam ji dovanojama, bet ir tam, kuris ją dovanoja sau nieko neprašydamas? Ar vienuolių bendruomenės yra Dievo meilės mokyklos? Ar vienuolis, vienuolė atskleidžia žmonėms Kristaus troškimą mylėti?
Man atrodo, kad šiandien pasaulis laukia iš Bažnyčios, o ypatingai iš vienuolių, kažko naujo. Reikia vyrų ir moterų, kurie būtų jautrūs esminiams žmonijos troškimams, gebėtų žodžiais ir veiksmais pasiekti žmonių širdis. Šių laikų susiskaldžiusiame pasaulyje gausėja sutrupėjusių, vientisumo netekusių asmenybių, kurios nežino nei iš kur kilo, nei kur eina. Viešpats kviečia mus savuoju gyvenimu skaityti ir liudyti Evangeliją su ypatingu dvasiniu ir apaštališku uolumu ir jautrumu.
Pasaulis šaukia kančioje. Nežino išeities. Nežino, kad Dievas jam siūlo savo gailestingąją meilę. Žmonės jos nepažįsta ir miršta iš nevilties, nes nemylimas žmogus yra neįgalus žmogus.
Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: Mano gailestingumą turi atspindėti kiekviena siela, o ypač vienuolinė siela. Mano širdis yra kupina gailesčio ir gailestingumo visiems. Mano sužadėtinės širdis turi būti panaši į mano širdį, ir iš jos širdies turi trykšti mano gailestingumo versmė sieloms, kitaip neprisipažinsiu ją pažįstantis.
Sugrąžinkime pasauliui meilę, ir mes pamatysime, kaip jis atras Dievą ir Bažnyčią. Tai yra pirmutinis ir svarbiausias visų pašvęstųjų uždavinys šiandien. Apaštalas Paulius šios dienos skaitinyje sako, kad Kristus turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas ir galėtų atpirkti žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi (Žyd 2, 17–18).
Kristus kreipiasi į jus prašydamas leisti Jam tapti broliu šių dienų žmogui jūsų asmenyje. Prašo, kad būtumėte gailestingi, paliudytumėte ištikimybę Bažnyčiai, savo gyvenimu, malda ir auka permaldautumėte Aukščiausiąjį už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Leiskime žmonėms regėti gyvą Evangeliją šių dienų pasaulyje. Leiskime Kristui būti matomam ir veikiančiam mūsų dienomis.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas