Brangūs Broliai ir Seserys,
šią šventą naktį Bažnyčia budi švęsdama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo įvykį, pakeitusį žmogaus gyvenimą. Dievas paaukoja savo mylimąjį Sūnų, kad žmogus būtų išgelbėtas iš nuodėmės ir sugrąžintas Dievo malonės gyvenimui. Velykinio šlovinimo giesmėje giedojome: tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškosios paslaptys ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!
Bažnyčia mums patikėjo švęsti liturgiją, jos metu paruošdama susitikimui su gyvuoju, prisikėlusiuoju Dievu, kuris trokšta būti mūsų Atpirkėjas ir gyvenimo Bendrakeleivis. Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! (Lk 24, 5), – sako mums šios dienos evangelijoje Dievo pasiuntinys.
Ilga šios nakties liturgija – šviesos įžiebimas nakties tamsoje, Dievo Žodžio skaitymas, giedojimas, pagaliau Krikšto sakramento suteikimas ir jo pažadų atnaujinimas per pašventinto vandens ženklus – mus įveda į dvasinę tikrovę, į gyvą Viešpaties apsireiškimą, idant tikinčiųjų bendruomenė galėtų drauge su Kristaus mokiniais džiaugsmingai sušukti: Matėme Viešpatį! (Jn 20, 25).
Kasmet švenčiame šį nuostabų Dievo-Žmogaus mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Tačiau ar suprantame, kad tai nėra vien graži tradicija, vien ilgos įspūdingos pamaldos, vien šventos, gražios giesmės. Tai nėra ir senovės įvykių paminėjimas. Kristus prisikėlė šiandien, idant mes šiandien, čia ir dabar, turėtume galimybę pasinaudoti Jo prisikėlimo vaisiais. Jis šiandien mus kviečia: ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28). Ateikite, kuriuos slegia nuodėmių našta, atiduokite man savo kaltes, kurias aš prikalsiu prie savo kryžiaus ir suteiksiu jums atleidimą.
Šventasis Ambraziejus sušunka: O Kristau, Tu veidas veidan man pasirodei. Tave sutikau Tavo sakramentuose. Prisikėlęs Jėzus per šventus Sakramentus gyvena tarp mūsų Dvasia (plg. 1 Pt 3, 18). Tik Dievo Dvasia gali padėti mums atpažinti Jį gyvą ir veiksmingą, per Sakramentų ženklus apglėbiantį kiekvieno tikinčiojo gyvenimą. Krikšto sakramentas yra vartai, per kuriuos Dievo malonė įžengia į atpirktojo širdį, kad jį perkeistų, apvalytų ir suteiktų Dievo įsūnystės dovaną. Pasak šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prikeliamas: Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4).
Šventasis Raštas kalbėdamas apie Kristaus prisikėlimą dažnai pasitelkia žodį galia, jėga. Tuo norima pasakyti, kad Viešpaties Prisikėlimas turi milžinišką galią, pajėgią įveikti didžiausius sunkumus, sutrupinti mūsų nuodėmes taip, kaip įveikė kapo uolos akmenis. Ta pati jėga, kuri prieš 2000 metų prikėlė Kristų iš mirties, šiandien gali pakeisti gyvenimą tų, kurie per Krikšto sakramentą priėmė Dievo Atpirkimo dovaną. Sutvirtinimo metu Šventoji Dvasia suteikia jėgų gyventi tikėjimu, o per Susitaikinimo sakramentą Dievas paima mūsų atsižadėtas nuodėmes, idant jas panardintų savo aukos kraujyje. Šv. Paulius apie tai rašė Laiške kolosiečiams: ir jus, mirusius nuodėmėmis […] jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus (Kol 2, 13–14).
Paskutinis Jėzaus žodis ant kryžiaus buvo: Atlikta! Graikiškai šis žodis reiškia pilnai apmokėta, panaikinta. Jėzus savo kančia, mirtimi ir Prisikėlimu panaikino, atsiteisė už tas mūsų nuodėmes, kurias mes pripažįstame, kurių atsižadame ir per kunigo rankas Jam atiduodame. Laiške romiečiams šv. Paulius sako: taigi dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.
Velykų slėpinyje atsiskleidžia tikrasis Dievo gailestingumas, pranokstantis bet kokį mūsų supratimą. Jis gali būti priimamas tik nuolankiu tikėjimu ir pasitikėjimu. Gailestingumas, kuris nieko bendra neturi su tolerancija nuodėmei ir jos pateisinimu, nes jis yra nuodėmės geluonies išrovimas ir žmogaus širdies išgydymas. Dievo gailestingumas perkuria mus, suteikia galimybę pakeisti gyvenimą, atsižadėti pikto ir rinktis gėrį. Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 17), – sako ap. Paulius.
Naujas gyvenimas įmanomas tik glaudžioje vienybėje su Dievu priimant Jo mums siunčiamas Šventosios Dvasios dovanas: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą (Gal 5, 22–23). Šios Dvasios dovanos Sutvirtinimo sakramentu veltui duodamos kiekvienam tikinčiajam – tereikia jas priimti ir jomis gyventi. Jos padės įveikti visas mus skiriančias sienas, nepasitikėjimą, pavydą ir apmaudą. Jos įves į Dievo karalystės džiaugsmą, į tikrąjį Prisikėlimo džiaugsmą, kuris mus pačius padarys Prisikėlimo žmonėmis.
Su tikėjimu liturgijos metu priimta Dievo Dvasia padės mums atpažinti kalbantį ir duoną laužantį Jėzų. Toji pati Šventoji Dvasia ragina mus grįžti į savo šeimas, bendruomenes, pas savo brolius ir seseris Kristuje ir jiems pasakyti tai, ką dviese kalbėjosi Emauso kelyje Kristų sutikę Jo mokiniai: Jėzus gyvas! Jį atpažinome, kai jis laužė duoną!
Sveikindamas Jus visus su Kristaus Prisikėlimo švente, iš visos širdies linkiu kiekvienam šių šventų apeigų dalyviui, kad Prisikėlusysis suteiktų Jums galią drauge su Jo pirmaisiais mokiniais sušukti: „Matėme Viešpatį! Aleliuja!“
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas