Brangieji,
rudens šalnos pakąsti krintantys lapai ir mirusiųjų kapus žymintys kryžiai kviečia mus susimąstyti apie žemiškojo gyvenimo baigtį ir amžinojo – realybę. Šių dienų žmonės nemėgsta mąstyti apie mirtį: jie arba jos bijo, arba renkasi kaip gyvenimo sunkumų alternatyvą. Sunkumų, nuo kurių linkę pabėgti, užuot juos išgyvenę. Tik klausimas yra kur bėgama? Kur veda mūsų gyvenimo kelias?
Gyvenimo po mirties tikrovė nepriklauso nuo to, ar mes ja tikime, ar ją neigiame. Tačiau būtent tikėjimas nulemia, koks gyvenimas po mirties laukia kiekvieno iš mūsų. Pomirtinį Dievo Teismą daugelis įsivaizduoja kaip teisminį procesą, kuriame vieniems paskelbiamas išteisinimas, o kitiems – pasmerkimas.
Dievo Teismas bus galutinė ir visuotinė Dievo pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. Todėl pirmieji krikščionys savo maldų susirinkimuose nuoširdžiai meldėsi Marana tha (Ateik!) (plg. Apr 22, 17–20). Šventasis Tėvas Benediktas XVI-tasis enciklikoje Išgelbėti viltimi rašo: Teismo perspektyva nuo ankstyviausių laikų ligi pat kasdienio gyvenimo lygmens darė poveikį krikščionims kaip jų dabartinio gyvenimo matas, kaip reikalavimas sąžinei ir kartu kaip dieviškojo teisingumo viltis (41).
Pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės, prievartos, žiaurumo ir cinizmo, teisingumas, nesiremiantis tikėjimu Dievu, žmogaus prigimtimi ir jo sąžine, tampa reliatyvia sąvoka, priklausančia nuo daugumos nuomonės, nuo individualių ar grupinių interesų. Minėtoje enciklikoje Popiežius sako, kad pasaulis, pats turintis susikurti teisingumą, yra pasaulis be vilties (42).
Dievas yra teisingas, tikriau, Jis pats yra Tiesa ir todėl niekas negali Jo apkaltinti neteisingumu. Joks neteisingumas Dievo akivaizdoje negali būti toleruojamas, pateisinamas ir įteisinamas. Tačiau kaip Dievas įgyvendina savąjį teisingumą? Nepaneigdamas teisingumo, Jis pranoksta jį savuoju gailestingumu. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Dievas parodo savąjį gailestingumą Nukryžiuotojo Kristaus veide. Kristaus, kuris savo kančia ir mirtimi atperka, išvaduoja, išgano nuodėmingą bei pasimetusį žmogų. Nukryžiuotame Kristuje atpažįstame Dievo teisingumą, kuris yra toks didis, jog jį suprasti įstengiame tik tikėjimu.
Todėl tikėjimas Paskutinį teismą galiausiai ir pirmiausiai yra viltis – viltis, kurios būtinybė aiškiai išryškėjo pastarųjų amžių pervartose […]. Kad išsipildytų tai, ko neduota šiame gyvenime, – mūsų laukiama nemirtinga meilė, neabejotinai yra svarbus pagrindas tikėti, jog žmogus sukurtas amžinybei, bet tik drauge suvokiant, kad istorijos neteisingumui nėra paliktas paskutinis žodis, ligi galo įtikinama tampa Kristaus sugrįžimo ir naujo gyvenimo būtinybė (43), – sako Popiežius Benediktas XVI-asis.
Paskutinis teismas, kuris laukia kiekvieno mūsų, visų pirma yra atsakomybės priminimas: Dievas padarė visa, kad mūsų amžinybė būtų laiminga. Tačiau Dievas suteikia žmogui pačiam pasirinkti ir galutinai nulemti savo amžinąjį gyvenimą. Dangus, skaistykla ir pragaras yra realybė, kurios Dievo teisingumas negali panaikinti. Todėl už mus iš anksto buvo sumokėta tokia didelė dieviškojo gailestingumo kaina: Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus yra tarp mūsų, kad kiekvienas, kuris Juo tiki ir pasitiki, būtų išgelbėtas ir saugiai nukeliautų į dangaus džiaugsmą. Gailestingumas niekada nėra pigus. Jėzus už jį sumokėjo didžiausią kainą. Apaštalas Jonas evangelijos prologe sako: Iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės (Jn 1, 16).
Malonė ir gailestingumas teisingumo nepaneigia. Dievo karalystėje piktadariai nebus drauge su savo aukomis tarsi nieko nebūtų įvykę. Todėl Dievo teisme teisingumas susitinka su malone. Jeigu po mirties mes būtume Dievo teisiami tik pagal teisingumą, nė vienas neįstengtume nusipelnyti dangaus. Krikščionis, kuris priima Kristaus mirtimi ir prisikėlimu pelnytą malonę ir padaro ją veiklią savajame gyvenime, leidžia Dievo gailestingumui įvesti jį į amžinojo džiaugsmo šventę gailestingojo Tėvo namuose.
Ir mūsų laikais Kristus nepaliauja kvietęs ir maldavęs priimti Jo gailestingumo malones. Šv. Faustinos Jis prašo: Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško. (D 848).
Dievas kviečia kiekvieną žmogų į savo karalystę, kuri yra visiškas susitaikymas su savimi, su savo broliais, pasauliu ir Dievu. Tai bus įmanoma tik tiems, kurie jau čia, žemėje, stengėsi taip gyventi nepaisydami kiekvienam žmogui pasitaikančių nuosmukių ir klaidų. Po mirties visam laikui būsime toje būsenoje, kurią dabar sąmoningai ir nuoširdžiai pasirenkame. Krikščionis tikisi gyventi naujame danguje ir naujoje žemėje, kuriuose gyvena teisumas (2 Pt 3, 13). Tikimės, kad kai pasaulis pasieks savo pabaigą, Dievas jį perkeis, ir šis perkeistas pasaulis bus mūsų tėvynė.
Bažnyčia saugo ir skelbia viltį, nes Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti (1 Tim 2, 4). Ar tai yra įmanoma? Taip, tačiau reikalingos dvi prielaidos: teisingumas ir atgaila. Niekas taip neužkietina širdies ir neatitveria nuo Dievo gailestingumo, kaip įsitikinimas savuoju teisumu. Ir niekas taip greitai neatveria Dievo gailestingumo versmių, kaip savo kaltės pripažinimas ir atgaila. Būtent joje glūdi didžioji žmogaus drama ir Dievo malonės kova su užkietėjusia žmogaus širdimi. XX amžiaus šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta gražiai atskleidžia šią kovą sakydama, kad jei žmogaus laisvė priešinasi Dievo malonei, tai Dievas, nors ir pripažindamas žmogaus laisvę, tačiau gali ją pergudrauti, kad tik išgelbėtų savo mylimą vaiką nuo pražūties. Esama paskutinės Dievo galimybės, neprievartaujant žmogaus laisvės, iš vidaus jai atverti malonės ir gailestingumo vartus.
Taigi Paskutinis teismas, arba, kitaip sakant, mūsų pirmutinis susitikimas su Dievu akis į akį yra vilties ir džiaugsmo šventė, kuri atkelia vartus į Dievo karalystę tiems, kurie juo tiki ir pasitiki. Todėl šiandien melskime Dievą, kad mūsų širdys būtų atviros Jo gailestingumo malonei, o drauge klauskime savęs: ką galiu padaryti, kad būtų išgelbėti ir kiti mūsų broliai ir seserys, kad ir jiems patekėtų vilties žvaigždė. Mirusiems dovanojame savo maldas ir šventąją Kristaus Mišių auką, o gyviesiems būkime amžinosios vilties liudytojais.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas