Šie Šeimos metai mums suteikia progą ne tik skirti daugiau dėmesio savo namiškiams, bet ir prisiminti, kad priklausome platesnei Dievo vaikų šeimai, todėl šiandien susirinkome pas savo šeimos Motiną, Dievo ir mūsų Motiną, Gailestingumo Motiną.
Kaip kiekviena šeima džiaugiasi naujagimiu, taip ir Bažnyčia džiaugiasi kiekvienu nauju savo šeimos nariu. Bažnyčia taip pat yra mūsų šeima, kurioje gimstame Krikšto dieną. Šią tiesą mums primena šiandienos skaitiniai. Po Kryžiumi stovintis apaštalas Jonas girdėjo Marijai ištartus žodžius: „Moterie, štai Tavo sūnus“. Paskui Jėzus kreipėsi į Joną: „Štai Tavo Motina“. Tai žodžiai, ištarti kiekvienam iš mūsų: „Štai Tavo Motina!“ Kaip mini Evangelija, nuo tos valandos Jonas pasiėmė Mariją pas save. Kiekvienas esame kviečiamas priimti motiną Mariją į savo širdį, į savo namus.
Būti, išbūti šeimoje nėra lengva. Bręstantys paaugliai, siekdami būti nepriklausomi, dažnai nenori viešai rodyti meilės savo artimiesiems, nes mano, kad tokie šeimyniniai santykiai varžo jų laisvę, trukdo vystytis jų asmenybei. Tokį elgesį paaiškiname paprastai – paauglystė. Deja, gana dažnai ne tik paaugliai, bet ir sutuoktiniai perdėtai brangina savo laisvę ir kovoja už asmeninę nepriklausomybę. Dėl sutuoktinių pasyvumo tarpusavio santykiuose kyla krizių, kurių pasekmės būna skausmingos. Nors santuokos dieną du žmonės dovanoja save vienas kitam, kartais kasdienybėje savojo „aš“ interesai ima dominuoti. Sutuoktinių abejingumas kelia grėsmę ne tik jų tarpusavio gerovei, bet ir visai šeimai. Šventasis popiežius Jonas Paulius II mums priminė: „Dažnai tų negatyvių reiškinių šaknys – neteisingas laisvės suvokimas, kai ji suprantama ne kaip sugebėjimas realizuoti tikrąjį Dievo planą šeimos ir santuokiniame gyvenime, o kaip autonominė galia, leidžianti siekti asmeninės gerovės, dažnai nepaisant kitų.“ (Familiaris Consortio, 6)
Kad patirtume tą gilų ir visų trokštamą Viešpaties žadėtą džiaugsmą, turime rasti laiko dažniau, ne tik per šventes, susėsti su šeima prie bendro stalo, būti drauge, džiaugtis vienas kitu. Buvimas kartu mus stiprina ir ugdo. Kad patirtume šeimoje džiaugsmą, turime įdėti į ją savo širdies, savo laiko ir pastangų. Jei kasdien nesavanaudiškai pasvarstytume, ką šiandien galiu padovanoti savo artimui, ką dabar galiu padaryti, kad jis taptų laimingesnis, pamatytume, kad mažos pastangos duoda nuostabių rezultatų.
Susimąstykime, ar brandžiai elgiamės ne tik su savo artimaisiais, bet ir didesnėje šeimoje – Bažnyčioje? Ar užtenka tik atlikti būtiniausias pareigas, bet neskirti pakankamai dėmesio vieni kitiems? Negalima būti pasyviu šeimos nariu, nes tai kenkia ne tik pačiam žmogui, bet ir visai šeimai. Lygiai taip pat negalima būti pasyviu Bažnyčios šeimos nariu, nes tai kenkia ne tik pačiam tikinčiajam, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Jei Bažnyčios šeimos nariams rūpi tik savi interesai, galime prarasti tą gilų, glaudų ryšį, meilės ryšį, kuris mus jungia su Dievu ir su artimu.
Mokykimės kitaip pažvelgti į dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Užuot galvoję tik apie pareigų atlikimą, klauskime savęs, kaip galime už visa dėkoti Dievui, padėdami savo artimui. Kaip šeimoje, taip ir Bažnyčioje maži nuolatiniai artimo meilės darbai keičia mus pačius, mūsų šeimas ir mūsų bendruomenę. Pagalvokime, ką mums reiškia dalyvauti sekmadienį Šv. Mišiose: ar tik atliekame prievolę, ar daug daugiau – ateiname pasimelsti ir pabūti kartu su tikėjimo šeima. Kaip šeimos nariai ne tik susėda prie bendro stalo, bet ir rodo meilę, rūpinasi vienas kitu, taip ir parapijiečiai turėtų puoselėti tarpusavio ryšius ir rūpintis vienas kitu. Parapijose žmonės buriasi ieškodami tarpusavio paramos ir pagalbos, trokšdami kartu artėti prie Dievo – daugėja maldos grupių, vyksta šeimų susitikimai, kuriuose šeimos dalijasi savo gyvenimo kelione ir vienos kitas palaiko. Vilniuje ir išsiskyrusieji yra susibūrę į grupeles ir padeda vieni kitiems išgyventi skausmą. O parapijos „Carito“ veikla turi rūpėti kiekvienam iš mūsų. Kai kaimynui atsitinka nelaimė, šalia esančios šeimos ištiesia jam pagalbos ranką. Taip ir mūsų bažnytinė šeima – ne tolima organizacija, o parapijos nariai stengiasi padėti vieni kitiems stotis ant kojų. Ir jie nėra tik vienam geram darbui susibūrę aktyvistai, bet parapija, Bažnyčia, kuri atsiliepia į artimo poreikius.
Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium rašo: „Evangelija visada kviečia leistis į riziką susitinkant su kito veidu, su mums iššūkius keliančiu fiziniu artumu, su kitų žmonių skausmu bei prašymais, su užkrečiamu džiaugsmu nuolat būnant petys prie peties. Autentiškas tikėjimas į įsikūnijusį Dievo Sūnų neatsiejamas nuo savęs dovanojimo, nuo priklausymo bendruomenei, nuo tarnavimo, susitaikinimo su kitais. Dievo Sūnus savo įsikūnijimu mus pakvietė švelnumo revoliucijai.“ (Evangelii Gaudium, 88)
Šiandien susirinkome pas savo Motiną, Gailestingumo Motiną. Mūsų šeimų Motina primena mums, kad tikrasis šeimos džiaugsmo kelias yra gailestingumo kelias. Eiti šiuo keliu – tai nesavanaudiškai mylėti savo šeimos narius. Sutuoktiniams tai reiškia kasdien iš naujo save dovanoti vienas kitam, kaip jie dovanojo save Santuokos dieną. Eiti šiuo gailestingumo keliu – tai aktyviai įsijungti į tikinčiųjų šeimą, kas savaitę stiprinti tarpusavio ryšius drauge švenčiant sekmadienį ir puoselėjant parapijos gyvenimą. Gailestingąją meilę parodome ir remdami parapijos karitatyvinę veiklą. Savo namuose ir Bažnyčioje džiaugsmo patirsime tiek, kiek įdėsime meilės.
Gailestingumo Motina, sustiprink mus savo užtarimu, kad sugebėtume sekti Tavo pavyzdžiu: priimti visus gyvenimo iššūkius, mylėti Dievą ir artimą, kuris gyvena mūsų namuose, mūsų mieste ar kitame pasaulio krašte. Stiprink ir ugdyk mus, apglėbk mus visus savo meile ir mokyk ja dalintis su visais Tavo vaikais. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas