Šiandien girdėtas Dievo žodis siekia parengti mūsų širdis priimti tą stebuklingą duoną, nužengusią iš Dangaus, – priimti Komuniją. Tie, kurie jungiasi į maldą klausydamiesi radijo transliacijos, gali priimti dvasinę Komuniją, priimti Viešpatį į savo širdį. Šis vienas iš didžiausių mūsų tikėjimo slėpinių, didžiausia dovana – pats Jėzus Kristus – yra mums duodama, kad galėtume turėti gyvenimą. Slėpinys, kaip girdėjome sekvencijoje, yra subtilus, sudėtingas. Bet mūsų priėjimas prie Viešpaties gali būti toks pat paprastas kaip tas duonos gabalėlis, į kurį Jis įsikūnijo.
Prieš daugelį metų išėjo knyga pavadinimu „Viską, ką man reikėjo žinoti, išmokau dar vaikų darželyje“. Iš tikrųjų, toje knygoje autorius išdėsto, kad pagrindinius dalykus, kuriuos turime išmokti gyvenime, išmokstame vaikystėje. Mes išmokstame, kad reikia pasakyti „ačiū“ ir „prašau“. Mes išmokstame, kad šiame gyvenime yra daug gražių dalykų, kuriais galima gėrėtis, džiaugtis. Mes išmokstame, kad yra laikas žaisti ir yra laikas ilsėtis. Išmokstame, kad reikia dalintis savo žaislais su kitais, reikia vienas kitam atleisti, kai susipykstame. Ir visa tai mes bandome taikyti gyvenime.
Net žaidimuose, kuriuos žaidėme vaikų darželyje, mes išmokstame labai gilių tiesų. Turbūt visi esame žaidę ar prisimename tą žaidimą „Jurgeli, meistreli“. Iš tikrųjų jame slypi labai gera pamoka. Jeigu mes tikrai norime ką nors išmokti, – ar tai būtų sporto ar meno, muzikos ar mokslo dalykas, – mums reikia susirasti ekspertą, meistrą, mokytoją, iš kurio galėtume mokytis amato, specialybės, darydami taip, kaip tas meistras daro. Nedaug kuo skiriasi ir dvasinis gyvenimas. Mes turime mokytoją, meistrą, kuris nori mus išmokyti nei daug, nei mažai, – gyventi, nori išmokyti gyvenimo meno ir kviečia mus tapti to gyvenimo meno ekspertais. Meistras, kurį mes turime, yra pats Dievas, įsikūnijęs ir pasiliekantis su mumis.
Dievas jau Senajame Testamente stengėsi mokyti savo tautą, kaip gyventi. Išvedęs savo išrinktąją tautą iš vergijos, iš Egipto nelaisvės, ją vedė per dykumą norėdamas padėti jai išmokti gyventi laisvėje. Pirmas žingsnis – tai išeiti iš vergijos. Išrinktosios tautos žmones Dievas pervedė per Raudonąją jūrą ir išvedė į dykumą, kurioje nebuvo lengva. Žmonės pradėjo murmėti prieš Mozę ir prieš Dievą. Trūko vandens. Dievas jiems davė vandens iš uolos. Bijojo, kad pritrūks maisto, – davė stebuklingos duonos iš dangaus. Žydų tauta keturiasdešimt metų klajojo po dykumą, kuri nebuvo tokia plati.
Mes patys irgi klajojame. Klajojame per gyvenimą ir visi esame pakliuvę į nuodėmės vergiją. Viešpats nori visus išmokyti, kaip gyventi laisvėje. Gal aiškiausiai mes tą matome žvelgdami į žmones, kurie yra priklausomi, pavyzdžiui, nuo alkoholio. Jie apsisprendžia negerti, bet tada jų laukia ilgas kelias su parpuolimais, su murmėjimais, su noru sugrįžti į iliuzinį gerą gyvenimą, kurį tas priklausomas asmuo įsivaizduoja turėjęs. Bet Viešpats mus moko. Jis duoda mums duonos iš dangaus ne kaip premiją šventiesiems, bet kaip maistą kelionei, kad turėtume jėgų pasiekti pažadėtąją žemę, išmokti gyventi. Jėzaus įsikūnijimu Jis pats prabyla, kad Jis yra Gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo Jo kūną ir geria Jo kraują, tas turės amžinąjį gyvenimą.
Krikščionims amžinasis gyvenimas jau yra prasidėjęs. Mūsų Krikštas duoda mums gyvenimą Dieve. Kad galėtume pereiti per šią dykumą, kurią vadiname gyvenimo keliu, Dievas mums duoda Duoną, nužengusią iš dangaus, Jis mums duoda save patį. Kartu moko, kad mes turime prašyti, arba, kaip žydai dykumoje, kasdien prisirinkti duonos, kuri mus palaikys gyvenime, kuri mums duos jėgų gyventi. Pats Viešpats išmokė mus taip melstis: „Duok mums mūsų kasdienės duonos“. Taip meldžiamės, bet turime savęs paklausti, ar stengiamės tuo pasinaudoti, priimti tą Duoną kasdien ar bent kas savaitę. Kiek daug pakrikštytųjų nepasinaudoja tuo, kas duoda gyvybę, kas duoda jėgų išmokti gyventi! Žodis „kasdienės“ „Tėve mūsų“ maldoje paimtas iš graikų kalbos. Jį galima versti „kasdienės“, bet galima versti ir „antgamtinės“. Kasdien besimelsdami mes prašome antgamtinės duonos, bet ne visuomet ištiesiame rankas ją priimti, ne visada ateiname ja pasistiprinti.
Grįžkime prie „Jurgelio meistrelio“. Viešpats nori, kad mes išmoktume ne tik pasistiprinti, ne tik įgytume jėgų, bet ir gyventume taip, kaip Jis gyveno. Gyventi – tai reiškia ne tik mokytis to, ką Jis moko, bet, pasistiprinus dangiškąja duona, sugebėti ir save dalinti kitiems, atiduoti savo meilę, dalintis gailestingumu, karitatyvine veikla, pasidalinti tuo, ką turime. Tai yra gyventi, kaip Jis gyveno. „Tėve mūsų“ maldos pirmieji kreipiniai pabrėžia mūsų santykį su Dievu ir tai, kad viskas išplaukia iš šio santykio. Paskutiniai trys kreipiniai pabrėžia, kad iš santykio su Dievu kyla santykis vienų su kitais. Mes prašome kasdienės duonos, kad turėtume jėgų taip gyventi. Mes teigiame, kad atleisime savo kaltininkams, prašydami sau atleidimo, gyvendami gailestingumu. Ta dangiškoji duona padeda mums taip gyventi. Prašome, kad mus apsaugotų nuo pikto. Piktasis labai dažnai netiesiogiai veikia per kitus žmones, todėl turime būti pasiruošę, kaip ir Viešpats, atleisti.
Šiandien Viešpats kviečia mus vėl grįžti prie tos pagrindinės pamokos – mokytis gyventi, kaip Jis gyveno. Jis duoda save patį, kad mes būtume pajėgūs eiti tuo keliu ir kviečia mus išmokti dalintis su kitais. Po šių šventų Mišių eisime Eucharistinėje procesijoje į Aušros Vartus. Tai irgi yra liudijimas miestui ir mums patiems, kad Jis – Duona, nužengusi iš Dangaus, – yra mūsų gyvenimo mokytojas, meistras, kuriuo mes stengiamės sekti. Taip pat Jis yra kitiems viltis išmokti gyventi, išsivaduoti iš vergijos ir gyventi Kristaus laisvėje. Priimkime Jį, mokykimės iš Jo ir liudykime Jį vienas kitam ir pasauliui. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas