Brangūs broliai kunigai, brangūs tikintieji,
Šiandienos evangelijoje esame kviečiami pastovėti kartu su mylimuoju mokiniu šalia Dievo Motinos. Marijos motinystės pradžią atspindi mūsų visų gerbiamas Aušros Vartų Dievo Motinos, Gailestingumo Motinos, paveikslas. Tai momentas, kai ji ištarė angelui: „Tebūna man, kaip tu pasakei“. Eidama šiuo keliu ji atsirado po Jėzaus kryžiumi – tai buvo Jėzaus aukos ir mūsų išganymo valanda. Marijai turėjo plyšti širdis išgirdus žodžius iš Sūnaus lūpų. Ji buvo apdovanota pačia didžiausia dovana – būti Jėzaus Kristaus motina. Ir staiga girdi iš Sūnaus lūpų: „Štai tavo sūnus“. Marija atveria savo plyštančią širdį, apgaubia savo naują sūnų ta pačia meile, kuria ji myli Jėzų. Ir tada mokinys išgirsta: „Štai tavo motina“.
Ir mes esame kviečiami atverti savo širdis, priimti Mariją į savo gyvenimą. Nauja motina, nauju sūnumi tampama per pačią aukos valandą. Iš tikrųjų ši auka mums visiems yra tapatybės nustatymas. Mes tampame tuo sūnumi. Ji tampa mūsų Motina. Iš teologijos studijų ir katekizmo žinome, kad kunigas veikia in persona Christi. Kristaus vardu teikia sakramentus. Todėl kunigas turi savo gyvenime, atlikdamas savo tarnystę tapti Alter Christus, kitas Kristus, būti Kristumi Dievo tautai. Apaštalas Jonas – mylimasis mokinys – po kryžiumi kaip tik tapo Alter Christus: „Štai tavo sūnus“. Ir mes atlikdami kunigiškąją tarnystę ypatingu būdu tuo kliaujamės ir tai įgyvendiname prie Kristaus altoriaus švęsdami, aukodami šv. Mišias ir teikdami Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Mūsų žodžiais pasinaudoja pats Kristus ir sutaiko pasaulį su savimi, sutaiko visų žmonių širdis ir sielas su Dievu.
Šiais Tikėjimo metais verta iš naujo išgirsti Vatikano II Susirinkimo tėvų žodžius apie Dievo Motiną. Šventosios Dvasios įkvėpti, po ilgų diskusijų jie nusprendė nerašyti atskiro dokumento apie Mariją. Apie ją skaitome Vatikano II Susirinkimo dokumente, kuris apibūdina Bažnyčią. Marija yra pirmoji Bažnyčios narė, pirmoji mokinė ir mūsų didžiausias pavyzdys. Žvaigždė, kuria sekame, kurios užtarimo prašome.
Dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium taip rašoma apie Mariją: „Ši Marijos motinystė malonės plane, prasidėjusi, apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais“.
Po kryžiumi pradėjusi užtarimo maldą, Marija toliau ją tęsia šiandien. Tai vyksta veikiant Šventajai Dvasiai. Popiežius Jonas Paulius II, kuris netrukus bus paskelbtas šventuoju, enciklikoje Redemptoris Mater apie Dievo Motinos veikimą šitaip aprašo šiandienos evangelijos pastraipą: „Vadinasi, malonės santvarkoje, įgyvendintoje Šventosios Dvasios veikimu, Žodžio įsikūnijimo momentą nepakartojamai atitinka Bažnyčios gimimo momentas. Asmuo, vienijantis šiuos du momentus, yra Marija: Marija Nazarete ir Marija Jeruzalės aukštutiniame kambaryje. Šiais abiem atvejais jos diskretiškas, bet esminis dalyvavimas nurodo „gimimo iš Dvasios“ kelią. Taigi ta, kuri dalyvauja Kristaus slėpinyje kaip Motina, – Sūnaus valia ir Šventosios Dvasios veikimu – dalyvauja ir Bažnyčios slėpinyje. Bažnyčioje ji toliau tęsia savo motinystę, ir tai liudija ant kryžiaus ištarti žodžiai: „Moterie, štai tavo sūnus!“; „Štai tavo motina!“
Mano vyskupiško herbo simbolika atspindi būtent šį slėpinį. Dvylika žvaigždžių mėlyname fone – tai Marija. Centre ant jos nusileidžia Šventoji Dvasia ir iš to prisilietimo kyla Dievo gailestingumas per apreiškimą ir aukštutiniame kambaryje per Sekmines. Bet Marija įgavo galią stovėdama po kryžiumi. Malonė – tai Šventosios Dvasios veikimas Marijos gyvenime. Gailestingumu pats Kristus sakramentuose, karitatyvinėje veikloje, mūsų tarpusavio santykiuose reiškiasi tarp mūsų. Ramybė – tai amžinybės pažadas ir siekis, bet šią ramybę Viešpaties malonė leidžia patirti ir šiandien. O Gedimino stulpai žymi, kad Dievo malonė, Dievo gailestingumas prisiliečia prie konkrečios vietos Gedimino bokšto šešėlyje Vilniuje ir visoje Lietuvoje.
Mūsų kunigystė – tai būti po kryžiumi, kaip apaštalas Jonas dėmesingai klausyti ir sugebėti neatitraukti akių nuo Jėzaus. Sugebėti stovėti šalia Dievo Motinos. Tada Jėzaus žodžiai gali mus perkeisti. Tik taip mes galėsime atpažinti save kaip kunigus ir plačiąja prasme kaip krikščionis. Žmogus, kuris bando pamatyti save veidrodyje, mato tik iškreiptą atspindį. Savo tikrąjį „aš“ žmogus gali pažinti tik žiūrėdamas į mylimojo akis. Jose išvystame savo tikrąjį atspindį, savo tikrąjį „aš“. Žvelgdami į Jėzaus ant kryžiaus akis, matome mylinčio Dievo žvilgsnį. Dievo, kuris net pačią aukos akimirką rūpinasi mumis, mūsų esybe: „Štai tavo motina“. Dievo žvilgsnį sutinkame ir mus mylinčios Motinos akyse, į kurią taip dažnai žvelgiame nuėję pasimelsti į Aušros Vartus. Kaip kūdikis, kuris pradeda save atpažinti motinos, mylinčios motinos akyse, taip ir mes melsdamiesi priešais Dievo Motiną pradedame suprasti, kas iš tikrųjų esame. Atpažįstame save kaip kunigus Motinos akyse, kai būname šioje šventovėje, o dar labiau kaskart kai išmokstame būti maldoje Motinos akivaizdoje ir, juo labiau, gyventi Motinos akivaizdoje. Tas tarpasmeninis mūsų ir Motinos, mūsų ir Jėzaus santykis padeda mums tapti tuo, kuo tapome per kunigystės šventimus. Tada, jei taip gyvename, pradedame atpažinti save Bažnyčios akyse, tikinčiųjų akyse, kai Dievas gydo, atleidžia nuodėmes, dalyvauja Bažnyčios tikinčiųjų gyvenime.
Tikintieji, atpažinę mumyse Alter Christus, žvelgia į Kristų su ta meile, kuria Dievas juos myli. Turime išmokti pasilikti kartu su Marija po kryžiumi, nepabėgti, nepabūgti. Po Jėzaus kryžiumi, kur Jis žvelgia į mus. Ir neleisti šio pasaulio balsams, sūkuriams ir pagundoms nukreipti mūsų žvilgsnio nuo tų akių, nuo to, kas esame, nuo to, kas esame pašaukti būti. Išlikime kartu šalia Motinos po kryžiumi. Tada iš tikrųjų įgyvendinsime savo pašaukimą: kunigų, nešančių pasauliui Dievo malonę, Dievo gailestingumą ir Dievo ramybę.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS