Brangūs broliai ir seserys,
Šią šventųjų Mišių auką aukojame už Dievo pašvęstus asmenis. Dėkojame Viešpačiui už jų pašaukimą. Meldžiame jiems drąsos ištikimai sekti Kristumi iki galo.
Drauge su visa Bažnyčia minime Vatikano II Susirinkimo 40-tąsias metines. Minėdami Susirinkimą, kartojame ir jo šūkį – „Agiornamento“, tai reiškia – „atsinaujinti“. Susirinkimas davė aiškias gaires visoms svarbiausioms sritims, taigi ir vienuolinio gyvenimo atnaujinimui. Šis Bažnyčios atsinaujinimas, nors pavėluotai, tačiau vyksta ir Lietuvoje.
Šiandien pasaulis laukia iš Bažnyčios kažko naujo. Kažko naujo žmonės laukia ir iš vienuolių. Mums visiems būtinas atsinaujinimas, o pašvęstąjį gyvenimą reikia atnaujinti ypatingai. Bažnyčiai reikia vyrų ir moterų, kurie būtų atsidavę esminiams žmonijos troškimams, kurie gebėtų žodžiais ir veiksmais pasiekti žmonių širdis ir kurti visuotinę bendrytę. Vienuolinio gyvenimo atnaujinimui mūsų dienomis reikia ne naujų regulų, bet asmenybių, kurios suprastų Šventosios Dvasios kvietimą ir atsiduotų jam taip, kaip jis skamba šiandien. Reikia asmenybių, pajėgių perskaityti Evangeliją pačiu savimi, pajėgių gyventi Evangelija su ypatingu dvasingumu ir apaštaliniu jautrumu. Pajėgių skleisti Evangeliją su bendryste, patiriama, kai centre – pats Jėzus, kuris iš visų padaro viena. Reikia žmogiškai ir dvasiškai subrendusių asmenų, pakankamai atvirų ir atnaujinto mąstymo, todėl trokštančių įsipareigoti vienuolinio gyvenimo atnaujinimui ir pasiruošusių veikti kartu.
Vienuolinis gyvenimas iš tiesų atnaujinamas mentaliteto lygmenyje. Reikia širdžių, sugebančių priimti Dievo teikiamą malonę, kuri duodama, kad sekdami Kristumi ir visiškai su Juo supanašėdami, pašvęstieji gyventų autentišką evangelinį gyvenimą, o drauge – autentišką vienuolinį gyvenimą. Šis gyvenimas yra labai reikalingas, brangus ir svarbus Bažnyčiai bei pasauliui.
Šiandien nelengva kalbėti apie pašvęstąjį gyvenimą, nes jis patiria tapatumo sunkumų, ieško, kaip dermai suvokti savąjį tapatumą. Neseniai Popiežius Benediktas XVI rašė pašvęstiesiems skirtame laiške: Naujojo tūkstantmečio pradžioje pašvęstasis gyvenimas susiduria su didžiuliais iššūkiais, kuriuos gali priimti tik vienybėje su Dievo tauta, savo ganytojais ir visais tikinčiaisiais. Tai kas gi yra pašvęstasis gyvenimas dabartyje? Ką reiškia pašvęstasis gyvenimas mūsų dienų Bažnyčioje ir pasaulyje?
Pašvęstojo gyvenimo tapatumo šerdis – savo gyvenimą paversti Kristaus gyvenimu. Ypatinga pašvęstojo gyvenimo didybė, kad jis priartėja prie Kristaus gyvenimo. Pašvęstąjį patraukė Dievo grožis. Tai yra pašaukimo šaltinis, kuris niekada negali būti pakeistas kuo nors kitu. Vienuolyno regula padeda kasdien vis labiau ir labiau įsimąstyti į Dievą, ypač į Kristų. Dievas nori ir šiandien turėti savo Sūnų pasaulyje regimą, kad žmonės, matydami Jo bruožus, pažintų Dievą, Jį pamiltų, Juo tikėtų ir pagal Jo mokslą gyventų. Tai noras, į kurį turi visu savimi atsiliepti kiekvienas vienuolis. Dievo Apreiškimas yra perduodamas ne vien žodžiais, bet ir gyvenimo būdu. Todėl kiekvienas vienuolis visų pirma yra pašauktas visiškai atsiduoti Dievui ir Bažnyčiai. Vienuolis turi atspindėti Kristaus bruožus šių dienų žmonėms, liudyti Jo meilę ir gailestingumą, nešti Jo mylimiems žmonėms Gerąją Žinią ir lengvinti jų kančią bei skausmus. Tai be galo dideli uždaviniai, kurie reikalauja iš vienuolio visiško atsidavimo.
Kaip savo laiške ragina Šventasis Tėvas: Vienuolinis gyvenimas neatsinaujins, jei vienuoliai nesistengs gyventi pagal Evangeliją ir nieko nevertins labiau už vienintelę Meilę; jeigu Kristuje ir Jo žodžiuose neieškos esmės, kuri pranoksta bet kurio įkūrėjo ar įkūrėjos charizmą.
Vienuolynai, kurių nariai yra panirę tik į savo veiklą, persmelkti profesionalizmo, rizikuoja užgožti Evangeliją ir pamesti Kristų. Tokiu būdu sukuriami getai, kurie tampa neįdomūs ir nereikalingi patiems nariams, ką ir kalbėti apie esančius už jų. Vatikano II Susirinkimas ragina visus grįžti prie Evangelijos. Turėti drąsos irtis į gilumą. Nepamirškime, kad ir šiandien Šventoji Dvasia aktyviai darbuojasi ieškodama Jai klusnių asmenų per kuriuos Ji nori apreikšti žmonėms Dievo meilės turtus. Kiekvienas vienuolis, kurį Dievas pašaukė vardu, per kasdienę maldą ir nuoširdų atvirumą Tėvo valiai, įgauna asmeninį ryšį su Dievu. Susirinkimas sako: savo sąžinės slaptoje, kiekvienas esame vieninteliai prieš Dievą.
Tik iš atsidavimo Dievui atsiranda tikras atsidavimas artimui. Jau minėtame laiške Šventasis Tėvas Benediktas XVI-tasis toliau rašo: Norėčiau paminėti dar vieną labai svarbią direktyvą, apie kurią kalba Susirinkimo Tėvai dekrete „Perfectae Caritatis“: tai pašvęstojo asmens nuolatinis įsipareigojimas palaikyti tikrą bendrystę ne tik atskirose bendruomenėse, bet ir su visa Bažnyčia, nes charizmas reikia saugoti, puoselėti ir nuolat ugdyti „darnoje su Kristaus Kūnu, kuris nuolat auga“.
Kiekviena bendruomenė pati savyje neturi nieko kito, kaip tik Kristų ir Evangeliją, kuriuose atranda savo tikrąjį veidą ir tapatybę. Vienuoliai savo gyvenimą stato tiesiog ant Kristaus, nes tik iš Jo kyla visa jų būties prasmė ir esmė. Gyvastinga vienuolinė bendruomenė neišsibarsto kituose, nors ir svarbiuose dalykuose, bet pasilieka, tarsi „prikalta“, prie savo centro – Kristaus. Iš Kristaus kyla liudijimas visame, ką ji daro ar sako. Tik tokiu būdu bendruomenės nariai gali tapti tikraisiais broliais ir seserimis, nes juos visus vienija Kristus. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, visas vienuolinio gyvenimo vaisingumas priklauso nuo bendro broliško gyvenimo kokybės.
Visi gerai žinome, kaip nelengva įvairaus amžiaus, įvairių charakterių bei auklėjimo žmonėms tapti darnia ir broliška bendruomene. Kitaip sakant, tai yra neįmanoma, jei visų nesuvienija aistringa meilė Kristui ir troškimas save visiškai atiduoti Dievui, o per Jį – tiems, pas ką Jis siunčia. Kaip rašoma dokumente apie brolišką gyvenimą: Kristaus meilė, išsiliejusi mūsų širdyse, verčia mus taip mylėti brolius ir seseris, kad prisiimtume jų silpnumą, jų problemas, jų sunkumus. Vienu žodžiu, mylėti iki savęs pačių dovanojimo. […] Šios meilės galia gimsta bendruomenė – laisvų, Kristaus kryžiaus išlaisvintų žmonių sambūris.
Bendruomenė formuoja narius pagal Kristaus pavyzdį ir siunčia juos į pasaulį liudyti Dievo meilės. Tačiau šių dienų pasaulis nesupranta tradicinės religinės kalbėsenos. Būtina savuoju gyvenimu atskleisti Evangelijos grožį ir reikšmę. Kiekvieno pašauktojo uždavinys – išreikšti tikėjimą kasdienybėje. Ne taip svarbu, kokius darbus šiandien dirba vienuoliai, kur kas svarbiau, kokia dvasia juos lydi. Ar sugebama pykčio ir nevilties pritvinkusioje visuomenėje nešti meilę ir gerumą? Ar nebijoma melo ir veidmainystės arenoje atsistoti su tiesos ir atlaidumo šarvais? Ar mokama pavydo graužiamiems ir apkalbomis bei šmeižtu besimaitinantiems pasiūlyti nuolankios tarnystės ir tylaus triūso vaisius? Štai platieji XXI amžiaus apaštalavimo dirvonai! Kokia svarbi šiuo atžvilgiu bendruomenė, kuri palaiko ir drąsina savo narius. Tarpusavyje pasidalytas apaštalavimas tampa bendruomeniniu. Tai ne tik sustiprina kiekvieną bendruomenės narį, bet ir yra gražus liudijimas visuomenei, pagraužtai individualizmo kirmino. Todėl reikia, kad vienuolinės bendruomenės būtų maldos ir dvasingumo oazėmis, kuriose ne tik pašvęstieji įgauna jėgų savo misijai, bet ir pasaulio žmonės gali kasdienybėje pažinti Evangelijos dvasią. Drauge pasidalyta malda ir dėmesingumas – didelė vertybė sumaterialėjusiam pasauliui.
Bendrystės dvasia stovi ant Petro, apaštalų ir jų įpėdinių pamato. Bažnyčia veikia darnoje tiek su Dvasia, tiek su Ganytojais, kurie stengiasi suprasti, ką Dvasia siekia atskleisti per vyskupijoje veikiančius tikinčiuosius, ypatingai – pašvęstuosius asmenis. Vienuolių buvimas yra didelė dovana vyskupijai. Esame nuoširdžiai dėkingi seserims ir broliams, kurie savo malda ir misija yra šviesos žiburiai, gailestingumo liudytojai Bažnyčioje. Trokštame drauge su jais dalytis ganytojiška misija ir bendradarbiauti Dievo tautos sielovadoje.
Amžinos atminties popiežius Jonas Paulius II naujojo tūkstamtmečio pradžioje pakvietė visus krikščionis padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla. Savo dokumente naująjį tūkstantmetį pasitinkant jis rašė: Bendrystės vietas būtina kasdien visai lygmenimis puoselėti bei plėsti kiekvienos dalinės bažnyčios gyvenimo audinyje. Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų […] ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai.
Meldžiu Viešpatį, kad ir mūsų tėvynėje vis labiau plistų bendrystės dvasia, kurios pamatas yra Kristus. Tik visa širdimi atsigręžę į Išganytoją ir sekdami Juo, mes visi tapsime broliais ir seserimis, mistinio Kristaus Kūno nariais. Linkiu jums visiems išminties ir drąsos viską palikus sekti neturtingu, skaisčiu ir klusniu Kristumi, atskleisti Jo veido bruožus šių dienų sutemose. Vatikano II Susirinkimo raginimas atsinaujinti teįgauna mumyse bendrystės Dvasią, kuri kyla iš Kristaus maldos Tėvui, kad visi būtų viena!
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas