Praėjusį amžių ypač ženklino nepaprastas mokslo, medicinos progresas, spartus naujų technologijų vystymasis. Informacija ir žinios tapo labiau prieinamos negu bet kada žmonijos istorijoje. Tačiau tas pats amžius atskleidė besitęsiančią gėrio ir blogio kovą. Dar šiandien žmonių lūpose dažnai skamba Piloto ištarti žodžiai: „Kas yra tiesa?“ Jie skamba dažniausiai tada, kai žmonės siekia subjektyviai apeiti tiesą. Genocidas apibūdinamas kaip veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, tautinę, rasinę arba religinę grupę.
Todėl šiandien, susirinkę minėti didžiąją armėnų tautos tragediją, suprasdami, kad armėnų tauta yra ne viena, kuri kentėjo ir buvo izoliuota, meldžiamės už visas praėjusio amžiaus aukas – tuos, kurie dėl savo tikėjimo ar tautybės patyrė kraupių išbandymų ir paaukojo gyvybę. 1915-aisiais metais vykdytas vadinamasis Armėnų genocidas buvo viena pirmųjų praėjusio šimtmečio tragedijų, kuriose nenusakomu mastu naikinti vienos tautos ar tikėjimo nariai.
Po armėnų, asirų, graikų tragedijas patyrė ir kitos tautos – žydų holokaustas, lenkų žudynės, ukrainiečių badas, įvairių tautų tremtys Sovietų Sąjungoje. Toliau – tragiški įvykiai Kambodžoje, Nigerijoje, Ruandoje, Burundyje, Bosnijoje… Ir tai – ne baigtinis sąrašas. Skaičiai nėra tik skaičiai, už kiekvieno iš jų – šeimos narys, vaikas, tėvas, motina. Ir šiandien girdime apie žiaurumą, kai žmonės vienas prieš kitą kelią ranką. Dažna kankinystė tikėjimo pagrindu. Kaino ir Abelio drama tęsiasi žmonijos istorijoje.
Taip tarp mūsų plinta mirties kultūra, kai žiaurumas nebeatsižvelgia į tautybę, religiją ar kitus genocido kriterijus, o žudoma, siekiant asmeninio patogumo. Šis žiaurumas taip paveikia žmogų, kad ranką kelia jau nebe prieš kitus, bet ir prieš save patį. Lietuvoje savižudybių skaičius – vienas didžiausių Europoje. Nublanksta karai, kai suskaičiuojame, kad kasmet visame pasaulyje apie 44 milijonai gyvybių nužudoma dar motinos įsčiose. Žmonijai reikia pagalbos, būtina sustabdyti šias beprotybes, reikia mokytis iš savo klaidų – reikia atsivertimo, reikia atsigręžti į Dievą, kitaip vieni kitus visiškai sunaikinsime.
Tą praėjusį skaudų šimtmetį Dievas ypatingais būdais siekė mus gelbėti. Dešimt metų prieš Hamidiano žudynės (1894–96), kurios laikomos Armėnų genocido priešistore, Vatikane Popiežius Leonas XIII po šv. Mišių sustingo stovėdamas prieš altorių tarsi ištiktas transo beveik dešimt minučių. Iškart po to jis savo kabinete užrašė maldą, kurią nurodė visiems kunigams kalbėti po kiekvienų Mišių. Šia malda meldėsi visas katalikiškas pasaulis iki pat II Vatikano liturgijos reformos:
„Šventasis Mykolai Arkangele, gink mus kovoje, būk mums apsauga nuo velnio niekšybės ir žabangų, nuolankiai meldžiame, tesutramdo jį Dievas. O Tu, Dangiškosios kariuomenės Kunigaikšti, Dievo galybe nugramzdink į pragarą šėtoną ir visas piktąsias dvasias<…>“.
Vėliau paaiškėjo, kad popiežiui vizijoje buvo atskleistas didysis išbandymas velnio puolimais, kuris ištiks žmoniją ir Bažnyčią per ateinantį šimtmetį. Tai primena Biblijoje aprašytus Jobo išbandymus. Jobas dėl savo ištikimybės Dievui nesuvokiamose kančiose ir netektyse pelnė didžiulį Dievo palaiminimą.
Dievas ieško žmogaus, siekia jam padėti. Marija, apsireiškusi Fatimoje, taip pat kvietė žmoniją sugrįžti pas Dievą, malda nugalėti supantį blogį, kuris „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5,8). Po to sekė tarpukario laikotarpis, kuriuo žmonija jau tikėjo, kad Didysis karas liko istorija.
Dievas toliau ieškojo žmogaus. Čia, Vilniuje, šventajai sesei Faustinai Kovalskai Jėzus atskleidžia savo Gailestingumo slėpinį ir kviečia visus pasitikėti Dievo Gailestingumu, susitaikyti su Dievu ir vieni su kitais. Jis sako: „Žmonija neras ramybės, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą“ (Dienoraštis, 300).
Deja, masinio atsigręžimo į Dievą nebuvo. Įvyko Antrasis pasaulinis karas, nacių surengtas holokaustas. Mūsų, lietuvių, tauta, kaip ir daugelis kitų, patyrė sunkiai suvokiamas kančias ir tremtį.
Šiandienos Evangelija kviečia mus sugrįžti ir vėl nurodo mums, kaip atrasti ramybę visuose išbandymuose – „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Jau du tūkstančius metų ši malda už savo priešus ir persekiotojus kyla iš krikščionių lūpų. Armėnų tauta, nuo ketvirtojo amžiaus pradžios nešanti Kristaus vėliavą, daug kentėjusi, ilgai liudijo Kristaus pergalę. Liudydama Kryžiaus pergalę ir prisikėlusį Kristų, pati dalyvauja Jo atpirkimo darbe. „Prisikėlime žmogus randa visiškai naują šviesą, kuri padeda jam eiti pirmyn per tirštą pažeminimų, abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų tamsą“ (Jono Pauliaus II Apaštališkasis laiškas „Salvifici Doloris“).
Todėl ir mes turime melstis ir prašyti Dievo Gailestingumo šiandienos pasauliui, kad padėtume savo broliams krikščionims visame pasaulyje – šiandienos kankiniams (armėnams, sirams, koptams, katalikams ir ortodoksams). Tai priminimas, kad esame vienas kūnas Kristuje, „todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12,26). Nepamiršdami praeities turime dirbti, kad ji nebesikartotų.
Tikėdami šventųjų bendravimu, melskime vakar kanonizuotų armėnų kankinių užtarimo, kad pasaulyje baigtųsi brolių skerdynės ir įsiviešpatautų Dievo gailestingumas.
Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, minint 100-ąsias Armėnų genocido metines, 2015-04-24