Brangūs Broliai Vyskupai, Kunigai, kurie dalyvaujate kunigystės slėpinyje, broliai ir seserys Kristuje!
Prieš 50 metų išgirdau Kristaus kvietimą: sek paskui mane, – į kurį atsiliepiau galutinai ištardamas Jam: taip. Vyskupo rankų uždėjimu ir Šventosios Dvasios galia priėmiau kunigystės sakramento dovaną, kuria tapau Kristaus nuosavybe.
Šiandien kartu su jumis dėkoju Dievui už kunigystės dovaną šiais psalmės žodžiais: Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks Jis geras. Jis tas, kuris atleidžia tavo nuodėmes ir visas tavo negalias išgydo, kuris apsupa tave gailestingumu ir meile (Ps 103).
Viešpats yra tas, kuris atleidžia, nes mes savo kunigystės dovaną nešiojame moliniuose induose. Jis yra tas, kuris apsupa savuoju gailestingumu, kurio dėka su pasitikėjimu galime vykdyti kunigystės tarnystę.
Dėkoju Dievui už visus žmones, kurie lydėjo mane gyvenimo kelyje. Prisimenu tėvelius, šeimą, kunigus, vienuoles, draugus, kurie palaikė mane savo maldomis, padrąsino kunigystės kelyje.
Mano širdis kupina dėkingumo Vilniaus arkivyskupijos broliams kunigams su kuriais dalinuosi kunigo tarnystę: jums esu vyskupas, su jumis kunigas. Iš visos širdies dėkoju savo artimiausiems bendradarbiams, seselėms, katechetams – visiems, be kurių nuoširdžios pagalbos nepajėgčiau tinkamai atlikti savo tarnystę. Jūs esate mano šeima!
Prisimenu visus tikinčiuosius, kurie mane palaikė, kuriems galėjau kaip kunigas patarnauti, nes nėra didesnio džiaugsmo kaip matyti ir pajusti, esi jiems brangus, reikalingas, mylimas. Patyriau, kaip svarbu žmonėms ištiktiems skausmo, sielvarto valandą, atrasti kunigą kaip draugą, tėvą, brolį, kuris supranta, palaiko, užjaučia, dvasiškai palaiko. Džiaugiuosi Tikėjimo ir šviesos bendruomenės mažutėliais, su kuriais mane siejo sena bičiulystė Prancūzijoje, Italijoje ir čia, Lietuvoje.
Turime gerai suvokti, jog pašaukimo dovana suteikiama ne asmeniui, bet visai Dievo tautai, visai Bažnyčiai. Viešpats nepalieka mūsų našlaičiais, nepalieka savo Bažnyčios be Eucharistijos ir be kunigų.
Kunigo tarnystė įpareigoja mus nešti Evangelijos šviesą, viltį ir meilę visiems žmonėms, ypatingai mažutėliams, kenčiantiems, atšalusioms sieloms, Jo nepažįstančioms širdims.
Kristus apaštalams yra pasakęs: Nebevadinu jus tarnais. Jus aš draugais vadinu (Jn 15, 45). Šios draugystės turime siekti kasdien palaikydami nuolatinį, artimą ryšį su Kristumi. Ne tik šv. Mišių aukoje ar teikdami sakramentus, bet ir nuoširdžia malda, tylia adoracija prieš Švč. Sakramentą maitindamiesi kasdieniu Dievo Žodžiu. Be tokio artimo bendravimo su Kristumi mes nesugebėtume įtikinamai kalbėti apie Viešpatį mūsų globai patikėtoms sieloms. Tik gyvendamas vienybėje su Dievu, gailestingumo ir meilės šaltiniu, kunigas mokės prisiartinti, prisiliesti prie žmonių suprasdamas jų silpnumą, skausmą, nusivylimą, nuodėmę, parodydamas jiems gailestingumą, kuris trokšta padėti, paguosti, išgydyti.
Vienybė su Dievu skatina mus puoselėti tarpusavio draugystę. Esame pašaukti drauge, vieningai tęsti Kristaus darbą, skelbti Jo meilės žodį gyvendami broliškoje vienybėje. Prisiminkime Kristaus, Aukščiausiojo kunigo maldą: Tegul visi bus viena, kaip tu Tėve, manyje ir aš tavyje; tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs (Jn 17, 21).
Prisiimdami kunigystės dovaną įsipareigojome ištikimai atlikti mums paskirtą misiją, šv. Juozapo pavyzdžiu, daryti ko Dievas mūsų prašo. Šios dienos evangelijoje skaitėme, kaip šv. Juozapas būdamas teisus ir nenorėdamas daryti Marijai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Žmogiškai žiūrint jis norėjo teisingai pasielgti. Tačiau per angelą jam buvo atskleista Dievo patikėta misija: būti tėvu Jėzaus, Dievo Sūnaus, Marijos vaikelio. Užimdamas tėvo vietą jis privalėjo prisiimti tėvystės pareigas: mylėti, saugoti, globoti. Nors ir nesuprasdamas, tačiau nedvejodamas, šv. Juozapas pasiėmė Mariją pas save, visiškai pasitikėdamas Dievu.
Prašykime šv. Juozapą, Marijos ir Jėzaus globėjo, Bažnyčios globėjo užtarimo, kad pajėgtume, išdrįstume vykdyti mūsų kunigiškos tarnystės misiją, pilnai pasitikėdami Dievu: kuris apsupa mus gailestingumu ir meile…
Mūsų misija – nešti Kristų, Jo gailestingąją meilę šių dienų pasauliui, kuris yra priešiškas krikščioniškoms vertybėms, kur Bažnyčia susiduria su naujais iššūkiais. Tai darome ne savo jėgomis, bet pasitikėdami Dievu. Šitai mums primena Gailestingumo metai, kuriuos paskelbė Lietuvos vyskupai.
Baigiu pritaikydamas sau apaštalo Pauliaus žodžius, rašytus Timotiejui, mylimam sūnui tikėjime: Tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu. Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 1, 5).
Kviečiu visus brangius brolius kunigus kasdien atgaivinti Dievo malonės dovaną.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas