Brangūs broliai ir seserys,
Pranašas Izaijas mums skelbia nuostabią Dievo žinią: Tave padarysiu sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsiojoje sėdintiems suimtiesiems paleisti (Iz 42, 7).
Amžių amžiais žmonės ilgėjosi ir troško laisvės bei taikos, kurią žadėjo Išganytojo atėjimas. Kodėl ši geroji Dievo Žinia taip dažnai pasimeta pasaulyje ir nėra priimama? Kodėl pasaulį tebedrasko pyktis ir nesantaika?
Šiandien minime mūsų tautos tragediją, kuri nusinešė gyvybes jaunų žmonių, mylėjusių savo Tėvynę ir išdrįsusių ją ginti. Nors jau praėjo nemaža laiko, galime džiaugtis nepriklausomybe, tačiau mūsų širdys vis dar ilgisi taikos ir ramybės. Nors mūsų gatvėse nesimato svetimųjų tankų, tačiau nuožmi blogio ir gėrio kova vyksta mūsų širdyse, mūsų šeimose, mūsų visuomenėje. Kaip surasti tikrąją taiką?
Popiežius Benediktas XVI savo naujametiniame laiške taikos bendruomene vadina žmonių šeimą. Kur kitur, – toliau rašo Popiežius, – ugdomas žmogus galėtų geriau autentiškai paragauti taikos, negu gamtos jam parengtame pirmapradžiame „lizde“? Susisukti jaukų saugantį lizdą – šis posakis apie šeimą skamba daugeliu pasaulio kalbų. Viešpats patikėjo tėvams didžiulę atsakomybę: parengti savo vaikus gyvenimui, mokyti juos gėrio ir teisingumo. Teisingumą Kūrėjas įrašė į kiekvieno žmogaus prigimtį, tačiau dėl nuodėmės meilės įstatymas tapo iškreiptas ir sunkiai suvokiamas. Šeimoje, Kristaus sakramentų dėka, yra kuriama sveika, palanki aplinka, kurioje patiriamas teisingumas, meilė, pasitikėjimas, užuojauta silpnesniems, tarnystė sergantiems ir mažiems, nuoširdi pagalba ir solidarumas.
Tačiau ar saugus šiandien yra šis šeimos lizdas? Šeima nėra uždara bendruomenė, ji sudėtinė mūsų visuomenės dalis. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma, kad šeima yra prigimtinis ir pamatinis visuomenės grupinis vienetas ir turi teisę į visuomenės bei valstybės teikiamą apsaugą. Ar mūsų visuomenė ir valstybė tikrai teikia pagalbą ir apsaugą šeimai? Ar saugūs vaikai, kuriuos tėvai išleidžia į mokyklą, viešus renginius, palieka namuose prie televizoriaus ar interneto?
Su dideliu apgailestavimu turime konstatuoti, kad šiandien, praėjus beveik aštuoniolikai metų nuo nepriklausomybės atgavimo, švietimas išgyvena sunkią krizę. Mokytojų skurdas ir jų autoriteto nepaisymas skaudžiai atsiliepia jaunimo ugdymui. Pasigendame šeimos ir lytinio ugdymo mokomųjų knygų. Nepaisant daugelio tėvų protestų, mokykloje vis dar mokoma saugios paleistuvystės, o ne atsakingo ir brandaus šeimos pasirinkimo.
Visą mėnesį nusitęsusi isterija dėl alkoholio reklamos – tarsi pratrūkusi mūsų visuomenės piktžaizdė. Dalis valdžios žmonių nepateisinamai keliaklupsčiauja prieš verslo ryklius. Pigių svaigalų, kuriuos įperka ir vaikai bei jaunimas, agresyvus brukimas, jų tapatinimas su sporto laimėjimais ir Lietuvos vienybe, yra nusikaltimas. Jis jau nusinešė šimtus kartų daugiau jaunų gyvybių, negu šiandien minima sausio 13-osios naktis. Mokslininkai muša pavojaus varpais, pateikdami siaubingą statistiką apie glaudų ryšį tarp alkoholio ir vaikų bei jaunimo savižudybių bei destrukcijos. Tačiau stambioji artilerija metama nušluoti visiems, kurie drįso pasipriešinti masiniam Lietuvos žmonių girdymui.
Nejaugi laisvės gynėjų aukos, jų troškimas gyventi orų ir gražų gyvenimą nepriklausomoje Tėvynėje tebuvo naivios svajonės? Ar mūsų politikų ir valstybės vadovų veiksmai yra grindžiami teisingu visuomenės bei valstybės tvarkos principu? Valdžią žmonės renka, kad jie rimtai ir atsakingai rūpintųsi visų žmonių gėriu. Ne valdymo trukmė yra svarbi istorijai, bet nuveikti darbai. Būtent darbai, ginantys taikos bendruomenę, nulems ir jų žemiškojo gyvenimo atmintį bei amžinybę, ir visos tautos ateitį.
Nuolat girdime valdžios vyrus kartojant, kad draudimais problemų neišspręsime. Tačiau leiskite paklausti, kaip galima auklėti vaikus, jeigu nenurodome jiems laisvės ribų? Ar tarp jūsų yra nors vienas, kurį augindami tėvai niekada nieko nedraudė? Manau, nei vienas tėvas neleis savo atžalai bandyti paskraidyti šokant iš daugiaaukščio namo balkono arba užsikurti svetainėje laužą. Dar nė vienas vaikas neužaugo doru žmogumi, jeigu tėvai jam aiškiai neįvardijo blogio, neaiškino jo padarinių, nemokė prieš blogį atsilaikyti. Laisvė auga, ji suvokiama ir iš tiesų įgyvendinama tik drauge su brandžia atsakomybe, o ne atvirkščiai. Darydamas, ką nori, viską lengvabūdiškai išbandydamas žmogus nesubręsta doru piliečiu. Žinoma, valstybė – tai ne tėvai, tačiau valstybė savo įstatymais turi padėti, o ne trukdyti tėvams brėžti laisvės ribas ir atsakomybės gaires.
Visi mes esame atsakingi už mūsų tautos ateitį. Kviečiu visus geros valios žmones saugoti ir ginti šeimą, vaikus, jaunimą, kaip anomis sausio dienomis gynėte laisvę ir nepriklausomybę. Stiprinkite tarpusavio meilę ir vienybę, skiepykite savo vaikams atsakingumą, darbštumą ir blaivumą. Ypač kreipiuosi į motinas. Tai, ko nepajėgia padaryti valdžia, policija, mokytojai, gali padaryti motinų meilė ir rūpestis savo vaikais. Būkite solidaresnės ir aktyvesnės gindamos savo vaikus nuo pikto. Prisimenu gražų pasakojimą – kai Vakaruose vieną mokyklą užplūdo narkotikų prekeiviai, ir policija nepajėgė su jais susidoroti, motinos apsupo mokyklą, pasikeisdamos saugojo savo vaikus, ir joks piktadarys negalėjo ten patekti.
Ligoniai ir seneliai, melskitės ir aukokite savo senatvės ir negalios sunkumus už tautos blaivumą ir sąmoningumą, už vaikus ir jaunimą, už šeimas, kad jos sugebėtų pasipriešinti blogiui ir ugdyti gėrį. Jūsų malda ir auka, suvienyta su mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, yra labai brangi ir veiksminga.
Kreipiuosi į visų Lietuvos žmonių sąžines prašydamas melstis ir dirbti, kad Lietuva neprasigertų, neišsižudytų ir neišsivažinėtų. Tik mūsų bendrų pastangų dėka visiems tautos žmonėms bus gera gyventi savo namuose. Aš tikiu – Lietuvoje užteks duonos ir pastogės kiekvienam dorai dirbančiam ir atsakingai žiūrinčiam į savo gyvenimą piliečiui.
Melskime Dievo Motiną Mariją pagalbos mūsų šeimoms, mūsų Tėvynei, kad pajėgtume išsivaduoti iš pykčio ir savanaudiškumo kovų, kad sugrįžtų į mūsų namus taika ir ramybė.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Čia galite rasti ta pačia proga Kardinolo pasakytą kalbą Lietuvos Respublikos Seime