Šiandienos Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus klausia savo mokinių, ką apie Jį mano žmonės. Tada paklausia jų pačių: „O kuo jūs mane laikote?“ Visų apaštalų vardu Petras ištaria lemtingus žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Šiais žodžiais apaštalas Petras pirmą kartą išpažįsta Kristaus dievystę. Tai pirmasis trumpas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuriame išreiškiama fundamentalioji krikščionių tikėjimo tiesa: Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Kai Petras išpažįsta šią tiesą, Kristus ištaria žodžius, kurie turi istorinę reikšmę: „Aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“
Jėzaus ir Petro dialogas pabrėžia tiesos svarbą. Kai atskleidžiame ir įvardijame esmę, užuot pernelyg kreipę dėmesį į paviršutinius dalykus, mes tampame tos nenugalimos realybės dalimi.
Jėzus Kristus pažadėjo, kad ant Petro pastatyta Bažnyčia bus amžina ir pragaro vartai jos nenugalės, tačiau nesakė, kad ji nebus puolama. Būtent tai liudija mūsų istorija, kupina kančios ir kankinystės, trėmimų, turto nusavinimo, priespaudos ir prisikėlimo. Svarbu, kad šiandien Lietuvos žmonės nepamirštų skaudžių istorijos įvykių ir neleistų dabarties rūpesčiams užtemdyti praeities pamokų. Šiandien susirinkę paminėti 25-ąsias Katedros atšventimo metines, mes taip pat prisimename ilgą ir skaudžią šios šventovės istoriją.
Tėvas Vaclovas Aliulis, prieš atšventinimo iškilmę kalbėjęs šioje Katedroje susirinkusiems žmonėms, priminė, kad „Katedra – tai mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte, šviesu ir Katedroje, o kai tamsu krašte – tamsu ir Katedroje. Per istoriją ji buvo dažnai niokojama, bet visada, kai atsikurdavo kraštas, atsikurdavo ir Katedra.“
Ši Mindaugo, Jogailos ir Vytauto statyta Katedra yra glaudžiai susijusi su mūsų vyskupijos įsteigimu. Amžiams bėgant šventovė patyrė daug blogio, buvo daug kartų perstatyta, 1949 metais okupacinės valdžios nusavinta ir, kaip daugelis kitų iš tikinčiųjų atimtų bažnyčių, apvogta ir išniekinta. Glaudų Katedros ir vyskupo ryšį paliudijo vyskupo Steponavičiaus tremtis – tikintieji neteko ir vyskupo, ir Katedros. 1988 metais, Atgimimo pradžioje, Katedra buvo sugrąžinta tikintiesiems. Suremontuota ir atgavusi dalį nusavintų liturginių reikmenų, 1989 vasario 5 d. ji buvo atšventinta. Kad Katedra būtų atkurta, reikėjo daug dirbti. Buvo atstatytos nuo stogo nugriautos šventųjų statulos, kurios ne tik puošia pastatą, bet ir kreipia miesto gyventojų bei svečių žvilgsnius dangiškosios tikrovės link. Į istorinę pagerbimo vietą sugrąžintos ir Šv. Kazimiero relikvijos.
Jau 25-erius metus Katedra skelbia mūsų tautos dvasinį atgimimą. Ši šventovė liudijo mūsų tautos skausmus, kai atsisveikinome su sausio 13-osios dienos aukomis. Taip pat liudijo tautos džiaugsmą priimant Lietuvoje popiežių Joną Paulių II ir siekiant žengti nepriklausomybės ir laisvės keliu.
Atgavus Katedrą, prasidėjo bažnyčių atstatymo metas. Per pastaruosius 25-erius metus daug okupacijos metais nusavintų bažnyčių buvo sugrąžinta tikintiesiems, tačiau jų būklė tokia, kad iki šiol kai kurios bažnyčios yra restauruojamos. Nepriklausomybės metais daug nuveikta atstatant teisingumą, bet, deja, šis darbas nėra užbaigtas. Ir šiandien kartais atsitinka, kad asmeniniai galingųjų interesai kliudo įgyvendinti teisingumą. Anuomet buvo niokojami ne tik pastatai. Buvo skriaudžiami ir tikintieji. Reikėjo atstatyti ne tik mūrą ir atkurti menines vertybes, bet ir atitaisyti ilgametę tikintiesiems padarytą žalą.
Šiandienos evangelijos klausimą galima pritaikyti ir šiai Katedrai. Kuo žmonės ją laiko? Atsakymų sulauktume įvairiausių – architektūros šedevras, dvasinės ramybės oazė miesto centre, tautos ir jos atgimimo simbolis, kultūrą skleidžianti šventovė. Nors šie apibūdinimai nėra klaidingi, tačiau jie neatskleidžia esmės. Tada Jėzus gali mūsų paklausti: „O kuo jūs ją laikote?“ Čia atsiskleidžia gilesnė Evangelijos prasmė, į kurią mūsų dėmesį atkreipia šiandienos šventė. Jėzaus pažadas pirmiausiai skirtas ne bažnyčios pastatui, bet Bažnyčiai, kuri pastatyta ant Petro – Uolos. Apaštalas Paulius mums primena, kad pats Kristus yra šios statybos kertinis akmuo, o mes esame drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. Taip ir ši Katedra yra išorinis ją pačią pranokstančios realybės ženklas. Tai Dievo namai, kur Jis apsigyvena tarp mūsų, kur per Krikštą mes tampame Dievo vaikais, o Susitaikinimo sakramentu esame sutaikomi su Dievu ir vieni su kitais. Per Sutvirtinimo sakramentą mums suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos, o Eucharistija esame sustiprinami ir perkeičiami, kad vis labiau gyventume vienybėje su Kristumi. Santuokos ir Kunigystės sakramentais mums suteikiama galia eiti šių pašaukimų keliu. Katedroje Dievo Žodžiu ugdoma ir stiprinama mūsų tauta, čia mus formuoja Gėris, Grožis ir Tiesa.
Ant tvirto pamato pastatytai Bažnyčiai reikia ir tvirtų gyvųjų akmenų. Šis svarbiausias mūsų Bažnyčios atnaujinimo darbas tebevyksta. Mes visi, kurie džiaugiamės Katedros atšventinimu, turime stengtis ne tik atnaujinti išorinį pastatą ir juo rūpintis, bet ir sąmoningai siekti būti tvirti Dievo buveinės nariai. Turime rūpintis, kad mūsų širdys ir sielos būtų skaidrios ir atspindėtų Dievo grožį. Kaip šio pastato konstrukcijos turi būti tvirtos, lygiai taip ir mūsų tikėjimas turi būti toks stiprus, kad jokie gyvenimo sūkuriai jam neleistų susvyruoti.
Šiandien dėkojame Dievui už tai, kad yra tarp mūsų, už Jo ištikimybę sunkiausiuose mūsų gyvenimo ir tautos išbandymuose. Taip pat maldaujame, kad Jis, iš žvejo Petro padaręs Uolą, ant kurios pastatyta nenugalima Bažnyčia, ir mus, silpnus žmones, sujungtų į vieningą Dievo tautą. Tegu, atlaikiusi visus istorijos išbandymus, ji liudija pasauliui Dievo Grožį, Gailestingumą ir Tiesą.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS