Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Šią naktį, kai švenčiame Kristaus Prisikėlimą, atnaujinsime Krikšto pažadus kartu su tais, kurie priims įkrikščioninimo sakramentus. Visi drauge išpažinsime pagrindinius Tikėjimo slėpinius – Jėzų Kristų, antrąjį Šventosios Trejybės asmenį, tikrą Dievą ir tikrą Žmogų, kuris numirė ant kryžiaus mus atpirkdamas ir išlaisvindamas iš nuodėmės vergijos, kuris prisikėlė ir yra gyvas tarp mūsų šiandien. Jis kviečia mus į asmeninę bendrystę su juo, o per jį – į naują bendrystę vieni su kitais.
Šį vakarą švenčiame pačią gražiausią visų metų liturgiją, kupiną reikšmingų simbolių, kurie padeda geriau suvokti ir giliau išgyventi Tikėjimo slėpinius. Bundanti pavasario gamta mums byloja apie naują gyvenimą. Liturgijoje naudojamas ugnies simbolis akivaizdžiai parodo, kaip šviesa nugali tamsą, o maldos žodžiai patvirtina, kas yra tikroji pasaulio šviesa – Kristus, kuris mums šviečia. Senojo Testamento skaitiniai primena jau nueitą Dievo Tautos kelią iš nuodėmės į atpirkimą, iš vergijos į laisvę, iš mirties į naują gyvenimą. Jėzaus Prisikėlimas kviečia mus ne į vienadienę šventę, bet skatina keisti savo gyvenimą, kviečia pasilikti Kristaus šviesoje, gyventi jo džiaugsmu ir ramybe.
Gerai žinome vidinę savo gyvenimo tamsą. Visi esame nusidėjėliai, vargstame supančioti savo nuodėmių. Kristus mus pašaukė dar tada, kai buvome nusidėjėliai, ir rodo mums savo gailestingumą kiekvieną kartą, kai mus, apimtus silpnumo, bando vėl pavergti nuodėmė. Jis mus myli tokius, kokie esame. Prieš šventes dauguma mūsų įsileidome Kristaus šviesą per išpažintį – Susitaikinimo sakramentą, apvalėme savo sielą, atgavome vidinę ramybę. Bet to neužtenka, nes tam, kad gyventume mums pažadėtą naują gyvenimą, turime nuolatos gyventi Kristaus šviesoje.
Kaip tai daryti? Visų pirma, ryšys su Prisikėlusiuoju, kaip ir bendrystė su bet kuriuo kitu asmeniu, reikalauja nuoširdaus ir reguliaraus bendravimo. Tai – kasdienė malda. Mes žinome, jei vyras su žmona nesikalba, jie atitolsta vienas nuo kito, jų meilė gęsta. Todėl turime dažnai ir nuoširdžiai kalbėtis su Viešpačiu – dalintis su juo visais savo gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Šiais Šeimos metais dera skirti daugiau laiko ne tik asmeninei maldai, bet ir bendrai šeimos maldai. Tėvų pareiga yra ne tik pakrikštyti ir privesti vaikus prie Pirmosios Komunijos bei Sutvirtinimo sakramento. Tėvai turi savo namuose kurti aplinką, kuri padėtų vaikams augti tikėjimu ir kurioje jie įgytų tikinčiųjų bendruomenės patirtį. Kai kurios parapijose per šeimas keliauja šventas paveikslas ar ikona, prie kurios šeima susiburia maldai. Šiais metais kviečiu kiekvieną šeimą atnaujinti arba įvesti maldos tradiciją: įprasti melstis prieš valgį ir po jo, laiminti vaikus pažymint jų kaktas kryžiaus ženklu, kai jie kas rytą išeina į mokyklą (panašiai kaip tėvai ir krikštatėviai darė per Krikšto apeigas), kiekvieną kelionę pradėti kryžiaus ženklu ir bendra šeimos malda. Taip pat šeimose gali būti naudojamos sakramentalijos, pavyzdžiui, švęstas vanduo, kuriuo pasišlakstome persižegnodami, kai išeiname arba grįžtame į namus. Tai būtų priminimas, kad kiekviena krikščioniška šeima yra namų Bažnyčia. Sutuoktiniai teskiria laiko maldai dviese ir su visa šeima. Ypač raginu kartu švęsti sekmadienį. Tebūnie tai mažosios Velykos. Net ir tie sutuoktiniai, kurie nėra sudarę sakramentinės santuokos, gali ir turi stiprinti šeimyninį gyvenimą ir ryšį su Kristumi kartu melsdamiesi. Kristus, kuris ieško kiekvieno žmogaus, neapleidžia nė vieno ir visus kviečia į maldos bendrystę.
Apšviesta Kristaus, kiekviena krikščioniška šeima tampa šviesos nešėja. Šią Kristaus šviesą turime atspindėti visiems, su kuriais susitinkame: savo kaimynams ir giminaičiams, mokyklose, universitetuose, darbovietėse ir viešajame gyvenime. Šventojo Tėvo Pranciškaus raginimas Bažnyčiai neužsidaryti savyje, išeiti iš zakristijos, tinka ir mūsų namų Bažnyčioms – mūsų šeimoms. Praėjusiame šimtmetyje patirdami priespaudą žmonės slapstėsi, religines šventes šventė užsidarę šeimose, o viešajame gyvenime nesidalino asmeniniais įsitikinimais. Šiandien tiek šeima kaip vienetas, tiek kiekvienas jos narys pašauktas nešti Kristaus šviesą į viešąją erdvę, išlaikyti asmeninio tikėjimo vientisumą visuomeniniame gyvenime. Krikščioniui nedera šios šviesos paslėpti savyje. Prisikėlęs Kristus įpareigojo apaštalus, o per Krikšto sakramentą ir mus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.“
Šią naktį Prisikėlęs Kristus apšviečia mūsų gyvenimą, kad per mus jo šviesa sklistų visiems. Kristaus šviesa telydi mus, mūsų šeimas ir tėvynę į pažadėtą palaimą ir ramybę gailestingojo Dievo glėbyje.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas